7 įrašas

Gyventi

Būna tokių rytų- kai atsikeli su saule, gera nuotaika ir įkvėpimu GYVENTI. Toks buvo šis rytas. Akis pramerkiau 4.50. Miego visiškai nebenorėjau. Pasižiūrėjau pro langą- giedras dangus ir ten rytuose kylanti saulė... Kadangi miego nebenorėjau nusprendžiau dvi valandas paskęsti muzikoje. Iš lovos išlipau 6.45, lova visa sujaukta nuo mano klubų raitymo palei ausyse skambantį ritmą (juokinga)... Dar kart pasižiūrėjau per langą- štai jau vienas kaimynas priešais esančiame name ką tik išėjo į balkoną ir rąžosi, o štai keliais aukštais žemiau ta storulė, kuri mėgsta skalbinius džiauti balkone vien su liemėnele, štai traukia ryto dūmą ir geria kavą. Toks vaizdas įkvėpė vėl- gyventi... Neskubėdama ėmiau ruoštis. Tereikia į antrą pamoką, ramiai užsikaičiau kavos, patiesinau plaukus, pasidažiau... Televizorius kaip visada rytais rodė "Labas rytas", pažadėjo karštą dieną, po jos užleido dainą kuri dar labiau pakėlė nuotaiką- "Killers- Human". Viduje jaučiuosi harmoninga. Nesuprantu kas man iš kur tas toks nusiteikimas... Šypsodamasi išėjau iš namų ir dar lipdama laiptais pagalvojau- "Velnias ADRIANA- kas tau?!"
Gatve ėjau neskubėdama, džiaugiausi Vilniaus ryto vaizdais.Štai spūstis prie Maximos sankryžos, vienas vairuotojas geria kavą, o štai kitas iš nevilties daužo vairą... Netrukus gatve bėga moteris apsirengusi kostiumėliu, aukštakulniais, telefonas prie ausies, lekia nesidarydama į šalis... Ir kaip gi skuba žmonės. Bet vis dėl to, per savo neskubėjimą ir "džiaugimasį gyvenimu" net nepastebėjau jog jau 7.54.
- VELNIAS,- sušunku sau taip, kad net keli žmonės vedžiojantys šunis atsisuka.
Paknopstomis ėmiau bėgti, vėluoju. Pirma pamoka- matematika. O aš negaliu vėluot, man reikia atiduot tas prakeiktas užduotis,kad išvestų teigiamą pažymį. Bėgu greit, baigiu uždust. O štai ir mokykla. Laikrodis ant rankos rodo po 8.10, įbėgusi į mokyklą sustoju atsipūsti ir jau ramiai einu matematikos kabineto link. Nulėkusi prie kabineto imu tampyti duris- UŽRAKINTA.
- Ot ta velniu priėdus nėsčia boba,- imu keiktis.
Visai kvailė pamiršau- juk matiekinės NĖRA, visi dar užvakar šnekėjo, o aš... Praleidau pro ausis, ir tiek bėgau.
- Pritariu,- staiga pasigirsta tas balsas, atsisuku kaip nuplikyta, o ant palangės sėdi Edvinas, šiek tiek sutrinku, o jis dar su šypsena mesteli,- labas.
- Laabas,- tariu ir plačiai nusišypsau,- ką čia veiki?
- Vat kaip ir tu, užmiršau, kad nėra matematikos,- žiūrėdamas į mane atsako,- ir TU nepasakei man.
- AŠ???- staiga suklūstu,- bene aš dar turiu tau pasakyt kokių pamokų nėra,- sarkastišku balsu pradedu, bet akis žaviai perverčiau,- beje kaip matai, aš ir pati nežinojau...
- Bet vistiek galėjai pasakyt,- toliau nervina.
- Sakai pasakyt?- ir imu eiti link jo,- o ar kartais nereiktų pasiteiraut pačiam,a?
Imu jaustis kaip visada kalbant, atsikirtinėjant su Edvinu...
- O pirmai prasinešti neišeina?- su šypsena taria.
Abu puikiai žinoma, kad kalba visiškai ne apie pamokų pranešimą...
- Na...- nutęsiu linksmai žiūrėdama į jį,- juk visada geriau, kai atsiranda kas pats nori,- užbaigiu be šypsenos ir ismegiu akis į jį.
Šypsena ir ironiškumas dingo iš Edvino veido, likom tik žiūrėt į akis...
- Žinai ką tu darai?- mąsliai taria giliai žiūrėdamas į akis.
- Ne,- atsakau.
Koridoriuje ramu ir tylu, tik girdėti, kaip gretimoje klasėje šurmuliuoja klasė, o aš ir jis stovim prie palangės ir spoksom į akis, o kodėl neaišku... Su nerimu laukiau atsakymo.
- Tu mane trikdai,- pabrėžiamai taria ir nusišypso išsklaidydamas visą rimtį.
- Mat kaip...- valiūkiškai atrėžiu, žinau tik tiek, kad po žodžių "Tu mane trikdai" mano jaudulys, dar romantikų vadinamas "drugeliai" atsidūrė pėdose.
Ir ta atmosferą- jaukiai nemalonią nutraukė skambutis. Iš kabinetų pasipylė moksleiviai.
- Tai einam į chemiją?- klausia Edvinas netyčia įpuldamas į kažkokį smulkutį penktokėlį.
- Einam, šiandien paskutinė pamoka ves trimestrus,- šūkteliu.
Ir mes nuėjom į chemiją, kurioje jau sedėjo visi tie, kurie žinojo- tereikia į antrą pamoką. Pamoka vyko įdomiai- nieko neveikėme, aš pusę pamokos tarškėjau su Sandra ir Gintare, žinoma nejučiomis stebėdama Edviną, ką darė ir jis. Aplamai paskutinės dienos mokykloje yra tikra kankynė, nieko neveiki ir tiesiog sėdi pamokose ir stumi dūrą. Lauke karšta,gražu, o aš turiu šusti toje priplėkusioje klasėje. Net nepastebėjau kaip įsivėliau į ginčą su fizikos mokytoja dėl nerašyto kontrolinio, mat esu įsitikinusi,jog rašiau. Vis gi laimėjau aš- dvejeto man neįrašė.
Kai iš mokyklos išėjau 11.30, reiškia vos po keturių pamokų jaučiausi kaip išsunkta citrina. Norėjosi nerti į kokį ežerą ar upę. Prie maža to, kad buvau sukaitus, mokyklos kieme dar pastebėjau,kad nubėgo pėdkelnių akis...
- NUOSTABU!- piktai sau šūkteliu žiūrėdama į koją.
- Štai kodėl reikia eiti be pėdkelnių,- taria man balsas už nugaros,- mokyklos kėdės jau labai nepritaikytos ilgakojėms su pedkelnėmis.,,
- Ir vėl tu,- tariu ir įsižiūriu į Edviną.
- O kas? Tik spėk išeit iš mokyklos- o va jau stovi, kojas čiupinėjies...- ima varyt Edvinas,- tu neįsižeisk... Bet gal tu čia parsidavinėji???
- Eik tu žinai kur???- staiga užpykstu, bet mano pykti pakeičia juokas...
- Nu nu? Kur?- su lengva šypsena taria Edvinas.
- O kur tik nori,- ir lengvai apsisuku ant kulnies ir iškeliauju namo. Specialiai dar pademonstruodama kojas.
- EIK DIRBT!-dar sušunka Edvinas.

Velniop tas akimirkas kai nori gyventi. Nori ar nenori- vistiek gyveni, ir tik nuo tavęs priklauso ar būsi laimingas...

6 įrašas

Įvykių seka

Atrodo dar vakar zyziau mamai ir skundžiausi, kada gi pagaliau sužaliuos Vilnius. Pati net nespėjau apsidairyti kaip vieną rytą pastebėjau- jau viskas žalia. Dar žiemą, sau žadėjau- "kai viskas sužaliuos būsiu laiminga". O štai viskas žalia, jau įpusėjo gegužė, o ar aš jaučiuosi laiminga? Paviršutiniškai- taip. Esu laiminga- nuotaika puiki, dienos mokykloje geros, bet... Giliai giliai širdyje nesijaučiu laiminga, nes iki pilnos laimės trūksta vieno žingsnelio....
_____________________________

Pabudau užuodusi kavos kvapą. Pramerkusi traškanotas akis pamačiau prieš mane sėdinčią mamą su kavos puodeliu.
- Labas rytas brangioji,- švelniai taria mama. Kiek nustebau... Mamą pastaruoju metu matau labai retai, per žiemą tiek rūpesčių, o ir tas pavasaris ne ką lengvesnis, taigi su mama šiek tiek atitolome.
- Labas mama,- žiovaudama tariu,- argi tau nereikia į darbą?- pasiteirauju rąžydamasi. Pro langą liejosi rytinė saulė, laikrodis rodė 06.30.
- Adri... Vis apie darbus,- šypsodamasi susiraukia,- še kavos, pamaniau laikas keltis į mokyklą.
- Ačiū,- tariu paimdama puodelį (kaip visada ne už aselės, ir kaip visada nusideginau rankas),- nepyk, tiesiog keista tave matyti štai ryte ne su kostiumėliu,o su treninginėmis kelnėmis ir neskubančios,- rėžteliu ką manau.
- Su treninginėm kelnėm, todėl,kad išėjau atostogų,- linksmai taria mama,- tėtis taip pat,- priduria.
- Oho,-nustebu,- ir ką gi veiksit?
- Brauksim į PARYŽIŲ!-laiminga sušunka mama,- dviems savaitėms!
- Ohoooo,- dar labiau nustembu,- sveikinu mama,- mamos gyvenimo svajonė- nukeliauti į Paryžių. Įsimylėliujų, mados, gurmanų ir viso kito miestą... Atrodo, mama mato pasaulio daug, bet iki Paryžiaus niekaip nedavyko iki šiol.
- Tėtis padovanojo bilietus šį ryt,- džiugiai taria mama,- juk šiandien mūsų vestuvių sukaktuvės...
Štai kur meilė. 16 metų santuokoje. Mano mama ir tėtis susipažino senai. Dar tais laikais kai griuvo geležinė SSRS, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai diskotekose skambėjo "Ace of Bace" ir "Modern Talking". Mano mamai buvo 16, tėčiui 18... Pirmoji meilė ir štai tęsiasi iki šiol. Kartais susimąstau- argi dabar taip būna? Gal...

_____________________________

Gegužės 18. Rytą 11.25 tėvai paliko mane "likimo valiai" dviems savaitėms ir išbraukė kopinėti meilės į Paryžių.

_____________________________

Gegužės 18. Mokykla. Nusprendžiau nustebinti Jį apsivilkdama suknelę... Replikos lėkė iš visų pusių- iš Edvino labiausiai... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Po piet. Mano suknelė (arba aš apsivilkusi ją) paliko išties įspūdį... Sandra pareiškė, nemačiusi tokio žvilgsnio... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Vėlus vakaras. Parašo nepažįstamas numeris. Iš pradžių išsisukinėjimas, nesakymas kas davė numerį- vėliau akivaizdus išsidavimas ir mano supratimas- Edvinas. Naujas numeris ir naujas būdas mane panervint... Pilve drugeliai skraido vėl matant jo vardą telefone?

_____________________________

Gegužės 19. Mokykla. Sužinojau, kad naujas numeris prieinamas vos keliems- nė vienas draugų, klasiokų neturi jo numerio... Keista. Kuo ypatinga aš? (ženklas).

_____________________________

Gegužės 25. Mokykla. Per pastarąsias dienas atsirado didelis didelis dėmesys man... Imu nervintis. Mesti iš galvos neišeina. Telieka ramiai elgtis ir gražiai toliau koketuot....

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Lengvos replikos, įžeidinėjimai, erzinimai- ima mane trikdyt. Jausmų proveržis?

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Tai ima pastebėti kiti. Bet tai jau PX.

_____________________________

Gegužės 26. Vėlus vakaras. Puokštė sms...

_____________________________

Iš gegužės 26 į 27. Pasižadėjimas mane erzint toliau...

_____________________________

Gegužės 27. Muziejus. Išvyka su klase. Imu saves nekontroliuot stebėdama jį...

_____________________________

Gegužės 30. Mokykla. Imu įsitikint...

_____________________________

Gegužės 31. Mokykla. Suabejoju...

_____________________________

Birželio 1. Namai. Į mokyklą eit nereikėjo- lietuvių egzaminas. Prisigalvojau visokių nesąmonių. Parašiau- neatrašo. Sėdžiu ant nervų.

_____________________________

Birželio 1. Namai. Paskambina mama iš Paryžiaus ir pareiškia jog dar išvažiuoja į Italiją porai savaičių. Nuostabu. Pinigų pervedė į sąskaitą. Nuostabu kai tėvai tokie laimingi.