7 įrašas

Gyventi

Būna tokių rytų- kai atsikeli su saule, gera nuotaika ir įkvėpimu GYVENTI. Toks buvo šis rytas. Akis pramerkiau 4.50. Miego visiškai nebenorėjau. Pasižiūrėjau pro langą- giedras dangus ir ten rytuose kylanti saulė... Kadangi miego nebenorėjau nusprendžiau dvi valandas paskęsti muzikoje. Iš lovos išlipau 6.45, lova visa sujaukta nuo mano klubų raitymo palei ausyse skambantį ritmą (juokinga)... Dar kart pasižiūrėjau per langą- štai jau vienas kaimynas priešais esančiame name ką tik išėjo į balkoną ir rąžosi, o štai keliais aukštais žemiau ta storulė, kuri mėgsta skalbinius džiauti balkone vien su liemėnele, štai traukia ryto dūmą ir geria kavą. Toks vaizdas įkvėpė vėl- gyventi... Neskubėdama ėmiau ruoštis. Tereikia į antrą pamoką, ramiai užsikaičiau kavos, patiesinau plaukus, pasidažiau... Televizorius kaip visada rytais rodė "Labas rytas", pažadėjo karštą dieną, po jos užleido dainą kuri dar labiau pakėlė nuotaiką- "Killers- Human". Viduje jaučiuosi harmoninga. Nesuprantu kas man iš kur tas toks nusiteikimas... Šypsodamasi išėjau iš namų ir dar lipdama laiptais pagalvojau- "Velnias ADRIANA- kas tau?!"
Gatve ėjau neskubėdama, džiaugiausi Vilniaus ryto vaizdais.Štai spūstis prie Maximos sankryžos, vienas vairuotojas geria kavą, o štai kitas iš nevilties daužo vairą... Netrukus gatve bėga moteris apsirengusi kostiumėliu, aukštakulniais, telefonas prie ausies, lekia nesidarydama į šalis... Ir kaip gi skuba žmonės. Bet vis dėl to, per savo neskubėjimą ir "džiaugimasį gyvenimu" net nepastebėjau jog jau 7.54.
- VELNIAS,- sušunku sau taip, kad net keli žmonės vedžiojantys šunis atsisuka.
Paknopstomis ėmiau bėgti, vėluoju. Pirma pamoka- matematika. O aš negaliu vėluot, man reikia atiduot tas prakeiktas užduotis,kad išvestų teigiamą pažymį. Bėgu greit, baigiu uždust. O štai ir mokykla. Laikrodis ant rankos rodo po 8.10, įbėgusi į mokyklą sustoju atsipūsti ir jau ramiai einu matematikos kabineto link. Nulėkusi prie kabineto imu tampyti duris- UŽRAKINTA.
- Ot ta velniu priėdus nėsčia boba,- imu keiktis.
Visai kvailė pamiršau- juk matiekinės NĖRA, visi dar užvakar šnekėjo, o aš... Praleidau pro ausis, ir tiek bėgau.
- Pritariu,- staiga pasigirsta tas balsas, atsisuku kaip nuplikyta, o ant palangės sėdi Edvinas, šiek tiek sutrinku, o jis dar su šypsena mesteli,- labas.
- Laabas,- tariu ir plačiai nusišypsau,- ką čia veiki?
- Vat kaip ir tu, užmiršau, kad nėra matematikos,- žiūrėdamas į mane atsako,- ir TU nepasakei man.
- AŠ???- staiga suklūstu,- bene aš dar turiu tau pasakyt kokių pamokų nėra,- sarkastišku balsu pradedu, bet akis žaviai perverčiau,- beje kaip matai, aš ir pati nežinojau...
- Bet vistiek galėjai pasakyt,- toliau nervina.
- Sakai pasakyt?- ir imu eiti link jo,- o ar kartais nereiktų pasiteiraut pačiam,a?
Imu jaustis kaip visada kalbant, atsikirtinėjant su Edvinu...
- O pirmai prasinešti neišeina?- su šypsena taria.
Abu puikiai žinoma, kad kalba visiškai ne apie pamokų pranešimą...
- Na...- nutęsiu linksmai žiūrėdama į jį,- juk visada geriau, kai atsiranda kas pats nori,- užbaigiu be šypsenos ir ismegiu akis į jį.
Šypsena ir ironiškumas dingo iš Edvino veido, likom tik žiūrėt į akis...
- Žinai ką tu darai?- mąsliai taria giliai žiūrėdamas į akis.
- Ne,- atsakau.
Koridoriuje ramu ir tylu, tik girdėti, kaip gretimoje klasėje šurmuliuoja klasė, o aš ir jis stovim prie palangės ir spoksom į akis, o kodėl neaišku... Su nerimu laukiau atsakymo.
- Tu mane trikdai,- pabrėžiamai taria ir nusišypso išsklaidydamas visą rimtį.
- Mat kaip...- valiūkiškai atrėžiu, žinau tik tiek, kad po žodžių "Tu mane trikdai" mano jaudulys, dar romantikų vadinamas "drugeliai" atsidūrė pėdose.
Ir ta atmosferą- jaukiai nemalonią nutraukė skambutis. Iš kabinetų pasipylė moksleiviai.
- Tai einam į chemiją?- klausia Edvinas netyčia įpuldamas į kažkokį smulkutį penktokėlį.
- Einam, šiandien paskutinė pamoka ves trimestrus,- šūkteliu.
Ir mes nuėjom į chemiją, kurioje jau sedėjo visi tie, kurie žinojo- tereikia į antrą pamoką. Pamoka vyko įdomiai- nieko neveikėme, aš pusę pamokos tarškėjau su Sandra ir Gintare, žinoma nejučiomis stebėdama Edviną, ką darė ir jis. Aplamai paskutinės dienos mokykloje yra tikra kankynė, nieko neveiki ir tiesiog sėdi pamokose ir stumi dūrą. Lauke karšta,gražu, o aš turiu šusti toje priplėkusioje klasėje. Net nepastebėjau kaip įsivėliau į ginčą su fizikos mokytoja dėl nerašyto kontrolinio, mat esu įsitikinusi,jog rašiau. Vis gi laimėjau aš- dvejeto man neįrašė.
Kai iš mokyklos išėjau 11.30, reiškia vos po keturių pamokų jaučiausi kaip išsunkta citrina. Norėjosi nerti į kokį ežerą ar upę. Prie maža to, kad buvau sukaitus, mokyklos kieme dar pastebėjau,kad nubėgo pėdkelnių akis...
- NUOSTABU!- piktai sau šūkteliu žiūrėdama į koją.
- Štai kodėl reikia eiti be pėdkelnių,- taria man balsas už nugaros,- mokyklos kėdės jau labai nepritaikytos ilgakojėms su pedkelnėmis.,,
- Ir vėl tu,- tariu ir įsižiūriu į Edviną.
- O kas? Tik spėk išeit iš mokyklos- o va jau stovi, kojas čiupinėjies...- ima varyt Edvinas,- tu neįsižeisk... Bet gal tu čia parsidavinėji???
- Eik tu žinai kur???- staiga užpykstu, bet mano pykti pakeičia juokas...
- Nu nu? Kur?- su lengva šypsena taria Edvinas.
- O kur tik nori,- ir lengvai apsisuku ant kulnies ir iškeliauju namo. Specialiai dar pademonstruodama kojas.
- EIK DIRBT!-dar sušunka Edvinas.

Velniop tas akimirkas kai nori gyventi. Nori ar nenori- vistiek gyveni, ir tik nuo tavęs priklauso ar būsi laimingas...

6 įrašas

Įvykių seka

Atrodo dar vakar zyziau mamai ir skundžiausi, kada gi pagaliau sužaliuos Vilnius. Pati net nespėjau apsidairyti kaip vieną rytą pastebėjau- jau viskas žalia. Dar žiemą, sau žadėjau- "kai viskas sužaliuos būsiu laiminga". O štai viskas žalia, jau įpusėjo gegužė, o ar aš jaučiuosi laiminga? Paviršutiniškai- taip. Esu laiminga- nuotaika puiki, dienos mokykloje geros, bet... Giliai giliai širdyje nesijaučiu laiminga, nes iki pilnos laimės trūksta vieno žingsnelio....
_____________________________

Pabudau užuodusi kavos kvapą. Pramerkusi traškanotas akis pamačiau prieš mane sėdinčią mamą su kavos puodeliu.
- Labas rytas brangioji,- švelniai taria mama. Kiek nustebau... Mamą pastaruoju metu matau labai retai, per žiemą tiek rūpesčių, o ir tas pavasaris ne ką lengvesnis, taigi su mama šiek tiek atitolome.
- Labas mama,- žiovaudama tariu,- argi tau nereikia į darbą?- pasiteirauju rąžydamasi. Pro langą liejosi rytinė saulė, laikrodis rodė 06.30.
- Adri... Vis apie darbus,- šypsodamasi susiraukia,- še kavos, pamaniau laikas keltis į mokyklą.
- Ačiū,- tariu paimdama puodelį (kaip visada ne už aselės, ir kaip visada nusideginau rankas),- nepyk, tiesiog keista tave matyti štai ryte ne su kostiumėliu,o su treninginėmis kelnėmis ir neskubančios,- rėžteliu ką manau.
- Su treninginėm kelnėm, todėl,kad išėjau atostogų,- linksmai taria mama,- tėtis taip pat,- priduria.
- Oho,-nustebu,- ir ką gi veiksit?
- Brauksim į PARYŽIŲ!-laiminga sušunka mama,- dviems savaitėms!
- Ohoooo,- dar labiau nustembu,- sveikinu mama,- mamos gyvenimo svajonė- nukeliauti į Paryžių. Įsimylėliujų, mados, gurmanų ir viso kito miestą... Atrodo, mama mato pasaulio daug, bet iki Paryžiaus niekaip nedavyko iki šiol.
- Tėtis padovanojo bilietus šį ryt,- džiugiai taria mama,- juk šiandien mūsų vestuvių sukaktuvės...
Štai kur meilė. 16 metų santuokoje. Mano mama ir tėtis susipažino senai. Dar tais laikais kai griuvo geležinė SSRS, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai diskotekose skambėjo "Ace of Bace" ir "Modern Talking". Mano mamai buvo 16, tėčiui 18... Pirmoji meilė ir štai tęsiasi iki šiol. Kartais susimąstau- argi dabar taip būna? Gal...

_____________________________

Gegužės 18. Rytą 11.25 tėvai paliko mane "likimo valiai" dviems savaitėms ir išbraukė kopinėti meilės į Paryžių.

_____________________________

Gegužės 18. Mokykla. Nusprendžiau nustebinti Jį apsivilkdama suknelę... Replikos lėkė iš visų pusių- iš Edvino labiausiai... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Po piet. Mano suknelė (arba aš apsivilkusi ją) paliko išties įspūdį... Sandra pareiškė, nemačiusi tokio žvilgsnio... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Vėlus vakaras. Parašo nepažįstamas numeris. Iš pradžių išsisukinėjimas, nesakymas kas davė numerį- vėliau akivaizdus išsidavimas ir mano supratimas- Edvinas. Naujas numeris ir naujas būdas mane panervint... Pilve drugeliai skraido vėl matant jo vardą telefone?

_____________________________

Gegužės 19. Mokykla. Sužinojau, kad naujas numeris prieinamas vos keliems- nė vienas draugų, klasiokų neturi jo numerio... Keista. Kuo ypatinga aš? (ženklas).

_____________________________

Gegužės 25. Mokykla. Per pastarąsias dienas atsirado didelis didelis dėmesys man... Imu nervintis. Mesti iš galvos neišeina. Telieka ramiai elgtis ir gražiai toliau koketuot....

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Lengvos replikos, įžeidinėjimai, erzinimai- ima mane trikdyt. Jausmų proveržis?

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Tai ima pastebėti kiti. Bet tai jau PX.

_____________________________

Gegužės 26. Vėlus vakaras. Puokštė sms...

_____________________________

Iš gegužės 26 į 27. Pasižadėjimas mane erzint toliau...

_____________________________

Gegužės 27. Muziejus. Išvyka su klase. Imu saves nekontroliuot stebėdama jį...

_____________________________

Gegužės 30. Mokykla. Imu įsitikint...

_____________________________

Gegužės 31. Mokykla. Suabejoju...

_____________________________

Birželio 1. Namai. Į mokyklą eit nereikėjo- lietuvių egzaminas. Prisigalvojau visokių nesąmonių. Parašiau- neatrašo. Sėdžiu ant nervų.

_____________________________

Birželio 1. Namai. Paskambina mama iš Paryžiaus ir pareiškia jog dar išvažiuoja į Italiją porai savaičių. Nuostabu. Pinigų pervedė į sąskaitą. Nuostabu kai tėvai tokie laimingi.

6 įrašas

Kad tu- gautum du

Nežinau iš kur sklido karštis- ar iš manęs, ar iš oro. Nes eidama į mokyklą jaučiau didelį karštį, kuris kaip vėliau supratau sklido tiek iš manęs tiek ir iš oro. Kadangi mūsų klasė į pirmą pamoką visada susirenka paskutinę minutę eiti neskubėjau. Oras, kaip rytą buvo net gi labai šiltas- pirmas artėjančios gegužės ženklas :) Eidama netgi spėjau savo išmaniajame telefone paspausti facebook programėlę ir su žmonėmis pasidalinti savo gera nuotaika. Ironizuoju. Iš dalies eiti ir būti facebook'e yra blogai- atsitrenkiau į kelis mokyklinukus, tuos pirmokus-antrokus ir buvau mielai pasiųsta „nachui“... Ką gi teko telefoną įsimesti į rankinę. Kai įėjau į mokyklą- jos laikrodis, kabantis foje rodė- 07.55. Ką gi pačiu metu. Ir patraukiau link matematikos kabineto. Ir įėjus į jį teko nustebti- jame buvo dar tik keli klasės draugai, tarp jų Sandra, Gytis ir Dovydas. Ką gi- Edvino dar nebuvo, tad lengviau atsikvėpiau.

- Labas rytas,- tariu mokytojai. Šį trimestrą mus moko nauja mokytoja- jauna. Bet labai jau irzli, kiek nesenai supratome jog ji laukiasi- nes amžinai vaikšto su „klostuotomis“ suknelėmis, ir vieną kartą prie Gyčio atsistojusi kažko aiškinti- profiliu pasimatė pilvukas... Iš dalies supratome iš kur irzlumas- vieną dieną ji nenusiteikus darbui, kitą dieną kankina kaip paskutinius prasikaltėlius savo kvadratinėmis formulėmis.
- Labas labas Adriana,- taria mokytoja lupdama saldainį (štai dar vienas požymis),- norėjau pasakyti,kad iš paskutinio kontrolinio kurį rašėme prieš atostogas gavai tris. Taigi mieloji, čia jau trečias trejetas šį trimestrą, o gegužė ne už kalnų... Susiimk.
- Mmm... Gerai,- iš dalies susinervinau. Matematika man NIEKADA nesisekė, todėl mano tėvai nieko ir nesako dėl tų nelaimingų trejetų, nes jie žino, kad aš tikrai ne matematikė, tai buvo akivaizdu jau nuo tada, kai antroje klasėje ėmės mokytis daugybos lentelę... Iš dalies pradinėje viskas buvo gerai su ta matematika. Bet štai vidurinėje ėmiau ant jos „sedėti“ po to, kai šeštoje klasėje viena sena nukvakus mokytoja dėstė matematiką, ir man taip nesisekė tos suknistos trupmenos, jog ant manęs taip rėkdavo kai būdavau prie lentos... Manau tai, kad man nesiseka matematika yra psichologinis sukrėtimas dar iš šeštos klasės. Jei galėčiau- susirasčiau tą nukvakusią Zlabėnaitę ir paduočiau ją į teismą už psichologinį smurtą. Tad nuo 7 klasės ant matiekos ištraukiu- 5 arba 4. Bet štai šiais metais vėl tenkinuosi ketvertais, bet kaip visada- paskutinis trimestras man grasina trejetu... Ech, teks prašyti,kad duotų kokių taisyklių išmokt ar ką...
- Nesijaudink Adri,- staiga iš klasės galo taria Sandra,- aš irgi gavau tris ir man pochui.

Po žodžio „pochui“ mokytoja kilstelėjo akis.

- Kaip nors Sandra išsitaisysim, Sveiki,- tariu Gyčiui ir Dovydui.
- Labukas,- taria Gytis nužiūrėdamas mano krūtinę,- bet šiandien karšta bus...
- Man jau dabar karšta,- taria Dovis spoksodamas taip pat į mano krūtinę, ko gero neminėjau, jog šiandien dėviu baltą maikę ant petnešėlių ir lengvą megztuką.
- Baikit nevalos spoksot,- piktai tariu.
- Neįmanoma misija,- taria Gytis. Ak tie šmaikštuoliai, amžinai suras prajuokinimo būdą.

Suvalgiusi saldainį ir nuskambėjus pirmam skambučiui, mokytoja išsivilko į mokytojų kambarį dienyno. Į klasę susirinko beveik visi, su visais pasisveikinau ir dar plepėjau su Sandra, kai atsidarė duris ir įėjo Edvinas su Luku. Iškart atsivertus sąsiuvinį ėmiau rašytis datą. O kol Edvinas su Luku ėjo sveikindamiesi su klasiokais ir spausdami rankas priėjo priešpaskutinį suolą kur sėdėjo Gytis su Dovydu, pasisveikino su jais ir staiga:

- Labas,- linksmu balsu taria. Aš pakėliau akis ir pamačiau, jog jo akys įsmeigtos į mane... Tai aišku mane supurtė iš vidaus, ačiū Dievui to neparodžiau.
- Labas,- taipogi linksmai tariu ir plačiai nusišypsau. Tas „labas“ buvo skirtas TIK MAN!

Edvinui ir Dovydui nuėjus į savo vietas, Sandra tyliai man taria:

- Nejaugi jam parašei per atostogas?- smalsiai klausia,- jau taip nužiūrėjo tik įėjęs į vidų, tik tu kvale to nematei.
- Ne nerašiau,- ir buvau tuo patenkinta, mat nereikėjo nė rašyt, o štai jis šypsos atėjęs.
- O galėjai,- spraginėdama tušinuką taria Sandra,- bet akivaizdu, išsiilgęs...
- Ai Sandra baik,- irzlokai, bet su šypsena tariu.

Vienintelė paguoda per matematiką buvo ta, kad iš to suknisto kontro neigiamos gavo kone visi. Pradėjom eiti naują temą kurios pavadinimas „Trikampio viršūnės laipsnio apskaičiavimas“. Prisipažinsiu iš to pavadinimo suprantu tik tai kas yra trikampis, na galbūt viršūnė... Visa laimė jog tai paskutinė sunki tema, o vėliau eis „Statistika ir tikimybės“ per kurią tikiuos išsitaisysiu gresiantį trejetą. Sunkiai ir nuobodžiai praslinkus matematikai po jos sekė lietuvių kalba. Per pertrauką išsiplepėjom su panom apie atostogas ir Velykas, kadangi klasės bernai visada per pertraukas slenka rūkyti, prie kabineto buvom tik mes panos ir tie kurie neina rūkyti. Kadangi iš tos „kietosios“ dalies rūko visi (išimtis tik Edvinas) tai jie per pertraukas slenka už mokyklos tvoros, kažkada klausiau Gyčio ar Edvinas rūko, jis pasakė- „Ne. Tik kompaniją palaiko“. Dėl to netgi slapčiai džiaugiuosi- nepatinka man rūkantys... Taigi kai visi grįžo prie lietuvių kabineto prasmirdę rūkalais laukėm lietuvių kalbos mokytojos... Visi kaip visada „Neateik padla, neateik...“. Kažkodėl nemėgstam tos mokytojos- nes ji mėgsta bernams dvejetus iš oro pilt. Bet visgi ta „padla“ atėjo ir gavom sedėt pamokoje. Per ją beje, daryk ką nori, tik svarbu,kad būtų atliktas darbas. Per lietuvių vėl laisvai liejosi šnekos su visais, nors kiek kartų pastebėjau iš kito galo- Edvinas žiūrėjo į mane persisukęs... Nesuprantu kas daros... Nejau „atšilimas“ išties? Pastąraisiais mėnesiais vengėm tų akių, jos buvo dingusios- o štai dabar...

Atėję prie muzikos sužinojome,kad muzikos nebus. Bandėm susijungt paskutinę pamoką- rusų. Deja jos nesujungė. Susinervinom, tad nusprendėm eiti į parkelį esantį prie mokyklos. Prie mūsų kartu prisipaišė ir Gytis, Lukas, Dovydas, Edvinas... Nuėjom iki parduotuvės, buvo šilta. Dėl to buvau labai laiminga, su Sandra nusipirkom ledų ir visi draugiškai prapliurpėm ant suoliuko parkelyje. Lengvai liejosi kalbos apie viską, tik staiga:

- Kaip atostogos Adri?- klausia Edvinas.
- Ai vienišos,- greit atsakau. Šis kilsteli antakius ir aš greit pasitaisau,- ta prasme buvau viena, nei tėvų nebuvo namie nei važiavau kur pas močiutę... O tu kaip?
- O aš kaip tik buvau kemšamas pas močiutę jos valgiais per Velykas,- linksmai taria ir nusijuokia.
- Tave kimšt ir kimšt, kūdas toks,- staiga lepteliu.
- Pati ne ką kitokia...- taria nužvelgdamas,- o storais niekas nenori būt.
- Tau iki to toli,- lengvai ir su šypsena tariu...
- Adrianai?CHA!- garsiai nuklausęs taria Dovydas,- jai tik valgyt ir valgyt.

Ir mes vienas kitam nusišypsom. Laimė to nematė Sandra, nes ji gainiojosi Gytį pavogusį jos akinius nuo saulės.

- ASILAS!!!- tik girdžiu ją šaukiant,- ATIDUOK AKINIUS!!!GYYTI!
- Ei idiote atiduok tus akinius,- staiga užšaukia Dovydas,- su jais atrodai kaip pydaras.

Bet Gyčiui vienodai, jam patinka maivytis ir staipytis visaip. Tiesą sakant jis taip sugeba pakelt nuotaiką ir sujuokint.

- Ne ne,-tariu juokdamasi,- gerai atrodo.

Sandra parėjo padusus ir pikta.

- Konkrečiai nesveikas,- piktai taria,- už tuo Ranbain'us sumokėjau du šimtus, tik pabando sugandint- užmušiu asilą.

Taip linksmai praleidus muziką, vėliau nuobodžiai sėdėjom istorijoje. Per kurią gavom analizuoti šaltinį ir atsakinėti į klausimus. Kadangi aš geriausiai mokinuosi istoriją, per ją ėmė plaukti žinutės su klausimų atsakymais. Žinoma atsakau ne visiems tik tiems kam reikia... O štai ir žinutė nuo Edvino- „Koks 3? ;D“ Staiga pakeliu galvą ir sakau jam-

- Imsiu ir pasakysiu,- linksmai ir nervinančiai paerzinu.
- Tik greitai man,- taria su šypsena...
- Svajok,- ir nusišypsau. Bet atsakymą vistiek parašau. Ir taip į daugelį klausimų.

Besibaigiant pamokai mokytoja susirinko sąsiuvinius, o mes laukiame prie durų skambučio. Staiga kažkas mane stumteli. Atsisukus iškart supratau kas- Edvinas...

- BAIK!- koketiškai tariu.
- Čia už tai,kad nenorėjai sakyt atsakymų,- ir vėl lengvai stumtėli.
- Juk parašiau,- ir trenkteliu atgal,- džiaukis- ištempiau...
- Tik žiūrėk, jei negausiu mažiausiai aštuonių...
- Ir tu man ką?- ironiškai tariu.
- Užkūtensiu,- juokdamasis taria. O čia jau skaudu- aš labai bijau kūtenimo...
- Kad Tu gautum du, - ir ties tais mano žodžiais nuskamba skambutis. Ir aš išbėgu su Sandra iš klasės...

Žinojau,kad prisišnekėjau. Bet buvau laiminga, nes viskas pasikeitė- į gerąją pusę... :) Kas dėl to kaltas nesigilinau, tik tiesiog džiaugiuosi- viskas ima klostytis taip kaip senai noriu.

Ką gi vis gi vėliau tikrai įsitikinau,kad prisišnekėjau. Po ilgosios pertraukos sekė biologija, kurią dėsto senoka mokytoja, ir jai vienodai ką veikia visi per pamoką- svarbu. kad nepamatytų. Kadangi aš su Sandra visada sėdžiu priešpaskutiniuose suoluose, taip sėdim ir biologijoj, tik prie lango. O čia šiandien velniškai karšta- atidarytas langas. Tad į paskutinįjį suolą prie to atidaro lango atsisėdo Dovydas su Edvinu. Edvinas ėmė mane nervint... Pasiėmė penalinę atidarę ir ištraukė spalvotą pieštuką-

- Reikalingas?
- Ne.

Švyst per langą. Likau išsižiojus.

- Sveikas?
- Nelabai,-ir išmeta dar vieną pieštuką... Laukdamas mano reakcijos.
- Būk geras,- meiliai, bet su užslėpta pykčio gaida tariu,- atiduok penalinę.
- Ne.
- Gausi į galvą...
- Tu gi muštis nemoki,- erzindamas toliau šneka ir dar išmeta 3 pieštuką.

Praradau savitvardą iš tos storos biologijos knygos,kad trenkiau per galvą, kad atsisuko visa klasė.

- LINGYTE!- užklykia mokytoja,- sukis į savo suolą ir baik muštis. Nuraudau... Visi atsisuko būtent į mane, o Sandra dar ta nevala, šalia sėdi ir žvengia. Atsisėdau tiesiai, bet spėjau Edvinui sušnypti „piktai“:
- Čia dar ne viskas...
- Neabejoju,- ir griebteli šonus kutenti. Suklykiu ant ko ne visos klases.
- LINGYTE!
- ...tai kad mane kutena, mokytoja,- imu teisintis.
- Susimildamoji- kas?,- klausia mokytoja. Ak sena kvėša tu, nejau nesupranti.
- Edvinas...
- Tai čia kybina taip brangioji, bet dėl to negalima klykti ant visos klasės...- taip tiesiai šviesiai išrėžia mokytoja. Baisiausiai nuraustu....- ... taigi štai šita dalis vadinasi „užpkalinės smegenys“ čia kaupiama garso, vaizdo, skonio receptorių informacija...- toliau dėsto mokytoja.

Ką gi. Per jį manęs vos neišvarė iš kabineto, per jį mano spalvoti pieštukai kartu su popieriainiais lėktuvėliais išskrido per langą... To taip nepaliksiu, nes žinau, kad dabar kelias dienas erzins primidamas mano pieštukus.

Na ir keista diena. Tikrai- atšilo oras pakilo ir tas noras. Akivaizdu.

5 įrašas

Vienišos dienos ir Velykos

Išėjus Sandrai visą likusią dienos dalį save kankinau. Galbūt ji išties yra teisi, galbūt aš iš ties atrodau šalta?

- Bet kaip kitaip man elgtis?- piktai sau tariu maišydama makaronus.

Gyvenimas knisa. Ypač tokiomis aplinkybėmis. Atrodo viskas yra gerai ir tiesiog puiku, bet ne štai trūksta tam žmogui ko nors ir viskas... Kol nervinga tampiausi po virtuvę, ant stalo esantis telefonas pyptelėjo. Širdis atsidūrė kulnuose, argi nebus čia toks reiškinys, kai apsireiškia žmogus po to kai apie jį buvo kalbama? Deja. Mano širdis vėl iš kulnų pakilo į savo vietą. „Sandra“.

- Na ir ko tu nori?- vėlgi sau tariu, valgydama savo itališkus makaronus ir atidarau žinutę.

„Parasei?“

- O taip tikrai parašiau!- piktai sau bambu bet dėl ramybės atrašiau- „Dar ne ;D anksti dar“

Ir atsiknisk. Rašyk savo Nedui geriau ir nesikišk kur tau nereikia... Tokia jau ta Sandra, dažniausiai, kur jau dažniausiai- amžinai kišasi į kitų reikalus ir nemato nei savo gyvenimo, nei savo asmenybės sutrikimų. Kartais pagalvoju, kad tik tai,kad jai patinka kištis į kitų gyvenimus pastūmėjo ją įsitraukt į tą Gabės ir Brigos nešvarų reikalą vasarą... Bet štai aš save vėl gi žudau. Aš negaliu pripažinti savo problemos, tad kaltę imu stumt ant žmogaus- kuris vieną kartą pasakė tiesą.

Vakare pasikalbėjau su tėčiu, vėliau su mama. Jiems viskas gerai, tik baisiausiai skauda širdį, jog per Velykas būsiu viena. Aš dėl to esu visiškai rami- nes Velykos man ne šventė. Kad ir kiek mama siūlė važiuoti traukiniu į Klaipėdą pas močiutę- atsisakiau. Ne ta nuotaika ir noras.

Vėliau žiūrėdama „Pasmerkti“ ir dar ilgai po to kankinausi- rašyti ar nerašyti. Kažkodėl man atrodo,kad aš pati esu „pasmerkta“ tik ne kekšė ir ne mafijozė kaip ten visi... Visgi savo principų nenugalėjau ir neparašiau. AŠ KVAILA!!!

Penktadienio rytą mane pažadino skambantis telefonas, į skambutį taip ir nebespėjau atsiliepti. Ogi skambino močiutė, norėjusi sužinoti ką ketinu veikti per šventes- atsakiau:

- Tiesiog rošiuos mokyklai, gal užsisakysiu picą ir nusipirksiu šokoladinį kinderį,- tariu į ragelį vėliau paskambinusi pati močiutei.
- Ak tu šmaikštuole,- pajuokauja močiutė,- gerai neliūdėk viena.

Ačiū močiut. Tikrai neliūdėsiu. Man jau ir taip stogas važiuoja, nes pasiilgau ko? Mokyklos. Taip taip- mokyklos. Ten eiti paskutiniu metu vienintelė paguoda. Nors pamokos ir knisa, bet štai kiek prisijuokt ir kiek prisibūt gali... O namie ir dar vienai- man visiškai blogai. Nors jei būtų mama būtų dar blogiau- būtų nuolatinis zyzimas.

Penktadienį praleidau taip pat neįdomiai kaip ir visas savaitės dienas. Neparašiau ir nesulaukiau žinutės. Velniop viską. Tik pusiaunaktį pasigavau Gintarę „skype“ ir prasirašinėjom- velnias, kaip aš jos pasiilgau... Vienintelė paguoda,kad trečiadienį perskrenda.

Savaitgalį ir Velykas praleidau neįdomiai. Sedėjau prie kompo ir kimšau saldainius. Kol per facebook'a buvau taginama įvariuose sveikinimuose Velykų progą, iš kažkur išsiliejęs sarkazmas mane ant sienos privertė parašyt- „Ar jūs žinot kas tos Velykos apart to,kad per jas reikia dažyti kiaišinius?:DD“.

Atsigavau tik pirmadienį po pietų. RYT Į MOKYKLĄ. PAGALIAU. Susitvarkiau antakius, išsimaudžiau, išsiploviau galvą, susigalvojau ką rengsiuos, nes buvo prognozuojama dar šiltesnė diena nei šiandien... Ką gi manau juodos aptemptos kelnės- balta „maikė“ ant šleikučių, kuri beje paryškina krūtinę dar labiau (dėl kurios paskutiniu metu sulaukiu daug komplimentų) ir lengvas baltas megztukas atrodys gražiai. Dar bateliai su „kuculiukais“ juodas laikrodis ir pakabutis ant kaklo... Turiu atrodyt gerai....

Antradienį atsikėliau 06.30. Nusiprausiau, patiesinau plaukus, kad manasis „trikampiukas“ kristų gražiau, užmaskavau kelis spuogelius, pasidažiau akis...

ATRODAU GERAI- netgi labai. Pagalvojau išeidama iš namų.

4 įrašas

„Latte“ su Sandra

Nekenčiu atostogų. Jos eina ilgai ir nuobodžiai. Antradienį taip pat „sėkmingai“ prasitampiau po namus ir nieko gero nenuveikiau. Nors žiūrint kaip pažiūrėsi... Išsiploviau visus plonus megztukus, orai labai atšils, taipogi išsiskalbiau kelis marškinėlius ir palaidines. Ištraukiau balerinkes iš spintos, pasikeičiau rankinę, žieminį paltą ir striukę sutvarkiusi palaidojau į spintą iki kito sezono. Taigi švaros ir tvarkos atžvilgiu nuveikiau iš ties daug. Trečiadienį apsilankiau parduotuvėje ir nusipirkau valgyt, tad vėliau vakare ilgai žiūrėjau filmus, tuos gražius ir romantiškus, o vėliau kaip kokia paskutinė kvailė verkiau po kaldra. Ketvirtadienį apie save prasinešė Sandra, ir supratau, jog laikas baigti leisti atostogas vienai ir pagaliau su kažkuo pasišnekėti, o priedo Sandros pasiilgau. Tad pakviečiau ją į svečius kavos. Lauke buvo šilta, ko gero šiandien pati šilčiausia šio pavasario diena. Švietė saulė, kieme žaidė vaikai, už lango esantis beržas tuoj tuoj išsiskleis. Gavau žinutę nuo Sandros, tuoj bus. Taigi nedelsdama ėmiau šildyti pieną „latte“. Pusę pakelio pieno išpyliau ant grindų, tad kai nuskambėjo durų skambutis aš šluosčiau tas prakeiktas grindis...

-Išpylei pieną?- juokdamasi apkabino mane koridoriuje Sandra,- Adri Adri..
- Kas Adri?- piktokai tariu,- vis dėl tavęs, skubėk, virk kavą,- imu ironizuoti.
-Ai baik... Imk,- ir paduoda sunkoką maišelį, kuriame žvilgtelėjus pamačiau pieniško šokolado įvairiausių saldainių,- sakau bus prie kavos.
- Dietos ar ne skaitos?- nusijuokiu.
- Kokios dar dietos! Vakar visą dieną valgiau šokoladą ir kas? Man pochui,- piktai meta Sandra leptelėdama ant kedės virtuvėje.
- Pala pala,-tariu plakdama pieną,- ar gi tu šokolado nevalgai tada,kada susinervini?
- Taip...- ir Sandros balsas iš to ironiškai linksmo tapo liūdnu,- išsiskyriau su Nedu.
- Kaip suprast???- baisiausiai nustembu. Sandra su Nedu draugauja nuo pat pernai balandžio mėnesio, visada man atrodė tokia graži pora, ir taip jiems pavydėjau...
- Tiesiogine,- piktai meta Sandra, bet jos balsas staiga tampa dusliu ir graudulingu,- jis turi kitą... Vaikščiojom vakar kartu, ir į jo telefoną plaukia žinutės, telefonas pyp pyp... Pažiūrėjau kas rašo, ogi kažkokia Lina... Tai ir supykau,- graudulingai užbaigia Sandra.
- Vargšelė,- padėdama kavos puodeli ir saldainių lėkštutę tariu,- bet gi nesusipykot, tik supykai tu...
- Bet aš jį pasiunčiau į tą gerą vietą su tom visom Linom,- piktai šūkteli Sandra, ir į burną susikiša kelis šokolado gabaliukus ir užgeria kava,- klausyk, tau jis nerašė???
- Ne kur man jis rašys, jis man parašo tik tada kai ieško ploto arba tavęs,- ramiu balsu tariu.
- Tu matai! Jis manęs net ne ieško,- tūžmingai taria Sandra,- Ai velniop jį, galų gale tos meilės ir nebuvo...Tik metus trukęs susižavėjimas, žinok imsiu tikėti tavo teorija jog reikia įsimylėti,- beria kaip žirnius Sandra,- bet jis į mane net nežiūrėdavo taip, kaip į tave žiūri Edvinas.

Paspringau kava. Tikrai tikrai, kosėdama išspaudžiu:

- Prie ko čia Edvinas ir meilė?- vis dar atsikosėti negalėdama stebiuosi.
- Oi Adri nereikia aš ne akla... Gi matau tiek aš , tiek kiti. Įsimylėjęs tave iki ausų tas Edvinas, tik tu kvailele nepastebi,- ima dėstyt Sandra,- tu tik pažiūrėk kaip jis į tave žiūri,- ima įtikinėti,- penktadienį per fiziką akių nenuleido, o aš juk kampu į jį sėdžiu...

Sutrikau. Iš dalies gal ir pastebėjau, tik to neparodžiau...

- Būtų įsimylėjęs bent parašytų kaip seniau,- atsikertu.
- Ech Adriana, nebūk kvaila,- irzliu balsu taria Sandra,- galbūt tu padaryk tai pirma? Visi ženklai yra, tik TU,- pabrėždama taria,- elgiesi kaip koks ledkalnis, labai jau šalta...
- Kokie dar ženklai...-imu prunkštaut,- sakai žiūri?- suklūstu.
- Per visas pamokas ir pertraukas...- mielai taria,- tik tu tokia šalta,- taria skrabindama šaukštelį puodelyje.
-Na jau...
- Viešpatie Adri, tu į viską pažiūrėk ne iš savo pozicijos ir suprasi,kad tu šalta... Tarkim jei jis ko paklausia- meti repliką, su Gyčiu, Luku ir kitais kirkinies, matytum tu jo žvilgsnį kai per rusų tave su Gyčiu pasodino...
- Ką jau tas Gytis... Lyg nežino, kad jis mane jau 9 metus erzina,- prunkšteliu, bet tuo pačiu suprantu,kad Sandra pasakė tiesos...
- Tau gal „ką jau tas Gytis“, bet Edva nori jį nudėt- patikėk, o kaip elgies tu?- vėl ima tarškėt,- šaltai tik atsikirtinėji.
- Sakai šalta?- sunerimstu.
- Sakau- kaip aisbergo viršūnė,- romiai taria Sandra.- o aš žinau ir matau,kad tau jo reikia...
- Visai ne!- su piktumu šūkteliu.
- Gerai gerai, tarkim ne,- paerzindama taria Sandra ir ima juoktis, taip išspausdama ir mano šypseną.- žinai ką gali padaryti? ATŠILK PAGALIAU,- trenkia kumščiu į stalą,- gražiai atrodot vis gi...
- Gal atšilsiu,o gal ir ne,- su ką tik iš kažkur atsiradusia viltim tariu, pašaipiai.
- Eik jau tik vakare parašyk ir duok žmogui laimės, o tau jau antras mėnuo kaip koks skenduolis vaikšto.

Visgi aš ją myliu, kaip geriausią draugę... Ir štai ateina išrėžia skaudžią tiesą, parodo kokia aš neteisi ir akla... Ech ir kas žmogus būtų be draugų?

Išgėrusios ir prisišnekėjusios apie viską, net nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas...

- Velniai tegu mane ima,- susikeikia Sandra,- lekiu, man dar reikalai mieste.
- Ir kokie gi?- tariu žiūrėdama kaip rengiasi,- Nedą gaudysi po Vilnių? Žinai, galėtum ir pati jam parašyt, o tai liksi be nieko.
- Žiūrėsiu kaip bus, daugiau taip ryt šokolado nebegaliu,- liūdna gaidele išspaudžia Sandra,- gerai pupa lekiu,- ir apkabinusi išlekia pro duris. Dar dundėdama laiptais atsisuka ir šūkteli,- PARAŠYK JAM!
- Aha, skubu,- ir sceniškai perverčiu akis tuo pačiu juokdamasi.

3 įrašas

Įsimylėti

Taigi taip prasidėjo „sms“ era. Tą gruodžio 23 vakarą, pasirašinėjom ir tiek, tiesiog tai labiau manęs nervinimas dėl kelnių. Žinoma aš paklausiau iš kur jis gavo mano numerį, bet gavau tik atsakymą- „liksi nesužinojus“. Bet aš džiaugiausi- pagaliau žengtas šioks toks didesnis žingsnis. Per žiemos atostogas viskas dar labiau pasitraukė į priekį. Pasveikinimas su Šv. Kalėdomis... Tiesą sakant nesitikėjau,kad jis man taip ims ir parašys. Bet taip nutiko tada, kada Kalėdų atostogas leidau pas močiutę Klaipėdoje. Kelios dienos iki naujų, vakaras ir netikėtai pyptelėjo telefonas. Ekrane švietė nuo ko žinutė- „Edvinas“. Buvo vėlus metas, apie pusę vienuoliktos, o sms tekstas „labas, ką veiki?“...Tiesą pasakius pamačius ekrane jo vardą, man tikrai,kaip sakoma- milijonas skruzdėlių nubėgo... Ir taip viskas prasidėjo. Nuo veikimo iki kokį kanalą tuo metu žiūri, apie kokio nors serialo veikėjus ir siužetą (labiausiai mėgome aptarinėti „Moterys meluoja geriau“) iki reklamų koneveikimo ir pan. Diena po dienos, o aš jau vakare laukiu jo žinutės... Rašinėdavomės iki paryčių, skūsdavomės vienas kitam nemiga, nors žinoma neišėjimas užmigta atsirasdavo dėl to,kad nepaleisdavau telefono iš rankų... Lengvas flirtavimas žinutėmis, pasigilinimai į gyvenimą... Kartais prieidavome temas, kurios tarsi leisdavo pažinti vienas kitą dar labiau. Vienas apie kitą sužinojome viską- ką mėgstam valgyt, kokia spalva patinka, kokios laidos ir filmai patinka, ką veikiam... Tai vyko taip paprastai ir lengvai. Vieną vakarą jau po Naujųjų ėmėm varyt ant mokyklos, dejuot kada gi ateis vasara ir ką per ją veiksim, didžiausias nuraminimas jam būdavo „5 mėnesiai ir vasara, o kur dar gegužė per kurią sužaliuos viskas“. Sužinojau, kad jo gimtadienis vasario 1- o mano sausio 29 dieną... Taigi abu esame vandeniai, tik aš keliom dienom vyresnė (kuo mėgau jį panervint). Edvinas man priklijavo „Facebook aukos“ etiketę, vien dėl to, kad per atostogų dienas sedėdavau facebook'e ir tik facebook'e, o kai jis pats lošdavo CS... Lengvi juokeliai žinučių formatu, ir užmigimas tik apie kokią 3 valandą nakties, parašius „Smingu. Saldžių :)* ir taip visas žiemos atostogas. Palaikėm ryšį iki kol baigėsi atostogos, labai „jaudinausi“ eiti į mokyklą sausio 6 dieną... Nes susitiksim. Tą sausį tėvų nebuvo namie, abu išvažiavo atostogauti į Kretą, o aš likau viena. Klaipėdoje apsipirkau ir parvažiavusi namo tą dieną prieš mokyklą galvojau ką rengtis. Visą vakarą prasirašinėjom, telefoną iš rankų paleidau tik apie 2 nakties... O štai ryte, atsikėlusi ir supratusi,kad reiks į mokyklą- ėmiau baisiai striuzdėti (gerai,kad nereikėjo pirmą pamoką, nes buvau atleista nuo kūno kultūros). O štai Edvinas pramiegojo... Vėlavo ir į chemiją, įėjus pro duris plačiai nusišypsojo. Sausis bėgo greit ir šaltai, ėmėm daugiau bendraut, ir vieną kartą netikėtai Gintarė pasiėmė mano telefoną šiaip „pažiūrėjimui“. Ir įlindo į žinutes... Pamatė, kad visas turinys tik nuo Edvino ir su Sandra ėmė manęs klausinėt,kas vyksta... Nesiliovė ir tas žiūrėjimas per pamokas, žiūrėjau ir aš ir jis. O vieną kartą, po rusų kalbos, Sandra pareiškė- „Bet jau Edva, į tave visą pamoką žiūrėjo..“ o štai Gytis, kuris mėgsta prie manęs rankas pakišt, ir paerzint, vieną kartą pasigavo mane ir ėmė kutent- vėliau sužinojau, jog tą akimirką kai buvau paguldyta ant suolo ir kutenama- Edvinas žvilgsniu tiesiog žudė Gytį. Praūžęs mano gimtadienis atnešė daug staigmenų ir sveikinimų. Vasario 1 sveikinau Edviną su gimtadieniu... Atėjo šalčiai, ir per vasario 14 dieną, kai NIEKAS nevaikščiojo apsikarstęs širdelėmis- Laurynas per lietuvių leptelėjo- „O mūsų klasėj porelių yra?“ ir Sandra, toji metė- „O taip- Adri ir Edvinas“... Tada situacija pradėjo komplikuotis, visi pradėjo prie mūsų lysti, svaidyti replikas, pradžioje tai nuleidome juokais, bet ilgainiui širdelės ant suolų- Adri myli Edviną arba atvirkščiai ėmė erzinti... Galbūt jis laukdavo kol parašysiu jam pirma, bet man to padaryti paprasčiausiai neleidžia principai. Bendravimas paliko toks koks buvo spalį. Skaudu. Kovas ne ką lengvesnis, nors viskas nurimo, ir bendraujam taip kaip seniau, kasnakt vakare atsigulus verkdavau- o kodėl pati nežinau, tiesiog klausantis muzikos viskas sukdavosi apie jį... Sublogus močiutės sveikatai, pasinėriau į tam tikrą depresiją kurią gelbėjo tik viena mintis- būti laimingai ir mylimai. Pagaliau išsisprendus problemoms su balandžiu atėjo lengvumas ir ramybė, nors kasdien matau Edviną, mes šnekamės, juokaujam... Bet man reikia kažko, kažko aiškesnio. Pasižadėjau sau, per Velykas parašyti jam pirma ir galbūt taip pradėti viską iš naujo... :)

2 įrašas

Tai kas man neduoda ramybės

Pirmadienis slinko labai neįdomiai. Susitvarkiusi namus žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau,kad dar tik pirma dienos... Ėmiau sukti galvą ką veikti, prieš dešimt minučių paskambino tėtis ir pasakė,jog sėkmingai nuvykęs į Klaipėdą ir,kad jau esantis kelte. Beliko palinkėti geros kelionės, ir supratau,kad Lietuvoje likau viena- be tėvų. Nors tėtis ir gundė „ploto“ surengimu, šią mintį greitai atmečiau. Gintarė- pas tėvus Anglijoje, nuo Sandros šiek tiek esu pavargusi... Slankinėdama po namus ir vis kažko dirsčiodama į telefoną, įsijungiau savo kompiuterį, prie jo prisijungiau galingesnes kolonėles ir pasinėriau į muzikos pasaulį. Kol skambėjo mano lyriškiausios dainininkės- Katie Melua daina „What I miss about you“ pati net nepastebėjau,kaip atsidrėbiau į fotelį savo kambaryje ir užsisvajojau- apie Jį... Velnias! Tiesiog imu nekęsti savęs- koks buvo puikus ir nuostabus gyvenimas iki kol neįsimyli. Anksčiau maniau,kad mylėti lengva, tyra ir malonu. Na iš dalies taip ir yra, bet ne viskas taip gražu... Aš tiesiog baigiu save suėsti iš vidaus. O viskas prasidėjo labai netikėtai ir nelauktai.

Rugsėjo 1-oji. Nors jau žinojau, į kokią klasę patekau ir kokia jos sudėtis, vis gi labai nerimavau nes, kad ir tie patys keli seni veidai, bet viskas daugiau nauja. Žinojau, kad su keletu merginų iš buvusios 8 A klasės kadaise prasilenkdavome koridoriais ir net gi nukalbėdavome viena kitą... Nuo pat ryto buvau lengvam „stresiuke“ ir nerime... Nors rytas buvo gražus ir saulėtas, kažkoks nevaldomas jaudulys mane kratė iki tol, kol ruošiausi. Jis dingo išėjus iš namų, ir atsirado mokyklos kieme kur rinkosi visos klasės laukdamos rugsėjo 1-osios „šventės“. Aš stovėjau su Sandra prie savo senųjų klasiokų ir lengvai kalbėjomės apie vasarą... Rinkosi ir merginos, kurioms nusišypsojau, atėjo ir naujoji auklėtoja kuri lengvai užklausė- „Malonu, kaip vasara?“ ir šnekantis su naująją auklėtoja mano žvilgsnį nukreipė minioje einantis Lukas, toks paaugęs, įdegęs... Bet esmė buvo ne jame, su juo kartu ėjo dar vienas žmogus kuris patraukė mano akis. Jiems artėjant, baigiau trumpą pokalbį su auklėtoja ir štai prieš mane jau stovėjo Lukas ir sveikinosi. Jo draugas stovėjo šalia ir žvalgėsi, bei sveikinosi su kitais klasiokais (ko gero pažįstami). O štai atėjo ir mano bei Sandros eilė...

-Labas Adri!- smagiai ir su šypsena tarė Lukas.
-Labas,- tariau.
-Čia,- tarė rodydamas į nepažįstamąjį,- mūsų naujas klasiokas- Edvinas.

Ir tą nelemtą akimirką mano akys susidūrė su Edvinas ir manyje kažkas tarsi sprogo... Tiesą sakant paskendau tuose rusvose akyse...

-Malonu- aš Adriana,- nedrąsiai su šypsena tariau.
-O aš- Sandra,- tikrai be reikalo mestelėjo Sandra. Ak, ji visada sugadina tokias akimirkas...
-Man taipogi malonu,- ir tada išgirdau patį gražiausią iki to girdėtą vaikino balsą, sodrus ir ne koks „besiformuojantis“ kaip daugelio draugų... Edvinas žiūrėjo man tiesiai į akis, žinojau tai, nes tas „man taipogi malonu“ buvo skirta tikrai tik man.

Taigi taip ir užkibau. O tai tebuvo rugsėjo 1-oji. Visą dieną po to galvojau apie tas rusvas akis, rusvus, sruogelėm nuo saulės išblukusius ir dailiai krentančius plaukus, gražų sudėjimą... Tiesą pasakius, tada, rugsėjį ir spalį tejaučiau lengvą simpatiją Edvinui. Dienos bėgo ir net nepastebėjau kaip jau už lango krenta paskutiniai lapai ir plaka šlykštus lapkričio lietus. O štai aš linksmai laiką leidžiu rusų kalboje su Luku, Sandra ir Edvinu... Lengvi prikolai, juokeliai ir pašnekesiukai mane kartais imdavo trikdyti iš Edvino pusės. Supratau, kad jis man tikrai labai patinka... Nors tai kiek begalėdama sau neigiau. Sekdavau kiekvieną jo paleistą frazę, repliką ar juokelį per pamokas ir pertraukas. Jausdavausi labai blogai, kai jo kartais nebūdavo mokykloje. Per du su puse mokslo metų mėnesio supratau ir „pažinau“ jį paviršutiniškai- pradžioje galvojau, kad jis ramus žmogus. Iš dalies klydau- Edvinas žmogus, kurį supa vaikinų kompaniją, bet jis nėra jos „centras“, jis dalis- svarbi dalis, kurio nuomonės, pokštų ir nuomonės draugai bei klasiokai klauso. Mėgstantis replikuoti ir ironizuoti- neieškantis žodžio kišenėje, pastabus ir ironiškas, lengvas sarkazmas dažnai jam lengvai liejasi per kraštus. Nėra jis ir tas „gerasis mokinys“. Gabus, bet tinginys, lengvai išreiškiamas „Ai Px“ arba „Tingiu“ jam nešdavo ne geriausius pažymius, nors kartais atrodo netyčia gauna ir gerą pažymį...

Jo savybės mane labai traukė, galbūt tuo, kad ir aš labai esu panaši. Taipogi ne pati ta geroji mokinė, ironiška ir sarkastiška, galbūt šiek tiek klasės „vadeiva“ ir organizatorė... Nebijanti pabėgti iš pamokos, ne taip kaip kitos merginos, su kuriomis tuo metu tik pasisveikindavau ir paklausdavau- „kada baigsis pamokos?“ arba „kokia pamoka“ ir pan. Sandra ir aš greit tapome klasiokų geromis klasiokėmis- kurios nebijo nei papokštaut nei pabėgt ar suregzt kokio planelio kartu su jais... Taigi baigiantis rudeniui, lapkričio gale išvykome į ekskursiją po Lietuvos pajūrį, ta ekskursija žinoma, buvo tokia, kad joje visi prigėrė, ir viskas baigėsi tuo, kad penktadienio rytą, kas atsivilko į mokyklą po ekskursijos lakė mineralinį. Edvinas nevažiavo... O aš atėjusi tą penktadienį po ekskursijos, per dailę kai kalbos apie ekskursiją nesiliovė ir buvo pasakojami jos prikolai ir panašiai. Netyčia pagavau Edvino žvilgsnį įsmeigtą į mane... Atrodo, kad klausėsi karšto Gyčio pasakojimo apie jo nuotykius „Orlen“ degalinėje vakar perkant kavą, bet akys įsmeigtos į mane... Kiek kartų tą pamoką atsisukau- tiek jis žiūrėjo... Žinoma, greit akis nuleisdavau.

Greitu laiku ėmiau pastebėti, kad žvilgsnis ir jo akimis esu apdovanojama tik Aš... Lengvos replikos į mano daržą iš jo pusės- lengvas atsikirtimas iš mano pusės jam... Bendras mūsų sugalvotas pokštas užkišti biologijos kabineto durų spyną, baigėsi taip- kad gavome prisipažinti. Kol visi tylėjo, o auklėtoja su biologijos mokytoja laukė kas prisipažins, staiga Edvinas taria:

-Aš užkišau spyną,- aiškiai ištarė. Auklėtojai stebintis, kad Edvinas taip galėjo pasielgti, nes neva tokio poelgio iš jo nesitikėjo, aš pati nežinodama kaip tariau:
-O aš padėjau,- drąsiai ir užtikrintai.

Taigi po to, abu likome po pamokų,kad ištrauktume viską iš spynos... Po to „bendro nusikaltimo“ ir daug moralų iš auklėtojos, ir juoko po to susidraugavome. Žinoma ne taip greit. Tiesiog gruodžio pradžioje susidraugavau ir su kitomis klasės merginos, tai tarkim mes ryte buriuojamės prie kabineto, esu ir aš, ir jau ką tik iš gimnazijos grįžusi Gintarė, bei kitos- Indrė, Eglė, Ernesta... Ir pareina prieš pat skambutį Lukas, Gytis, Dovydas, Edvinas ir kiti. Kol kiti sveikinasi su visom panelėm, Edvinas tik man ištaria:

-Labas.

Daug laiko į tai niekas nekreipė dėmesio, nebent aš pati. Tiesą sakant, tai,kad kas nors pastebėtų jog tarp manęs ir Edvino randasi koks kontaktas- niekas taip ir nepastebėjo iki karnavalo.

Karnavalą organizuoti ėmiausi kaip visada aš. Nors,kad ir kokį beviltišką pasirodymą šiais metais pastatėme- laimėjome „originaliausio scenarijaus“ nominaciją. Po karnavalo, klasėje turėjo būti žiburėlis, bet mes su draugais ketinome „balių“ daryti pas Gintarę, bet mums reikėjo atsikratyti vieno klasioko, kurio mes nenorėjom- nes jis kėlė daug problemų... To vakaro atmosfera buvo tokia: kas muistėsi diskotekoje, kas išėjo namo- o štai ta chebra kuri turėjo eiti pas Gintarę, išėjo neva pas ją, bet scenarijus buvo toks- atsikratyti Lauryno ir sumeluoti, kai išėjus, Gintarei paskambina teta ir pasako, kad grįžta namo- vadinasi ploto nebelieka. Iš dalies eiti turėjau ir aš, bet mūsų klasėje buvo Edvinas (kuris laukė draugų) ir aš... Taigi aš tiesiog pasisiūliau- pasilikti ir palaukti, ar negrįš Laurynas ir tada jau pati būčiau išėjusi pas Gintarę, kai jie jo nusikratys... Nors žinoma, mintis buvo kita- pasilikti su Edvinu... Kai draugai išėjo kurti „nebe ploto“ vaidinimo, mes likome dviese... Ne už ilgo atėjo Edvino draugai, kuris vienas iš jų buvo mano buvęs klasiokas iš pradinių- Tomas. Taip pradėjome šnekėtis, juokauti. Kalbos liejosi apie viską, kitas Edvino draugas taipogi rado kalbą... Edvinas norėjo sulaukti Luko, tad laukėme kartu... Viskas pasibaigė tuo,kad iš neturėjimo ką veikti ėmėme žaisti su kreida... Pradėjo Edvinas, o pabaigiau aš- pataikiusi iš kreidos gabaliuko jam į veidą... Tada mane pasigavo ir iš juodu kelnių likau su baltomis... Pokštas, ir juokas ir nervas... Mačiau,kad jam smagu matyti, kaip prie kriauklės aš su rankšluostuku valau kelnes ir svaidausi grasinimais jį užmušti. Kai pagaliau grįžo Laurynas ir mano chebra, mes išsiskirstėm- o prieš išėjimą Edvinas dar kartą mane pažymėjo kreida- bet gavo atsakomąjį smūgi išeidama iš mokyklos trenkiau jam į galvą...

Vėliau būdama pas Gintarę gavau žinutę nuo nepažįstamo numerio... :)