8 įrašas

Vasara aprašymas

Na ir baigėsi mokslo metai, aš, beprotiškai įsimylėjusi ir į paskutinę mokslo metų dieną atėjus su nuostabiai gražiu trumpu sijonuku ko gero ryškiai sudaviau per galvą Edvinui ir... vakare iš birželio 10 į 11 sulaukiau žinutės iš jo. Ach... kiek buvo laimės, ypač tuo met kai buvau pas Sandrą ir ten nakvojau, su Edvinu prasirašinėjome iki 5 ryto. Taip ir ėmė lėkti vasaros dienos, dienos lauke su draugais ir ilgos nemigos pilnos naktys su telefonu rankose... Tai tęsėsi iki Joninių. Iki jų oi kiek buvome prasirašinėję kol susitikome. Buvo Joninių šventė mieste prie upės, joje nebuvo ką veikt tad su Sandra ir Gintare jau apie vienuoliktą nusprendėme eiti namo, kai jau besant netoli namų skambutis- ekrane "Edvinas" mano širdis suspurdo, atsiliepiau ir...grįžau atgal į šventę. Tai tebuvo paprastas pasedėjimas kartu, bet jis mane buvo apkabinęs!!! Bet kadangi šalia daug draugų daugiau nieko ir nebesitikėjau, bet buvo begalo laiminga, nes gal pagaliau viskas ims pildytis. Bendravome toliau, viena liepos dieną jis mane pakvietė kartu maudytis, ėjau. Buvo linksma, tiesiog nuostabu, bet nesugebėjau pasakyti tų trijų žodžių ir atsisveikindama duoti daugiau nei apkabinimo.... Smarkiai nusivyliau savimi, bet mes bendravome, bendravome toliau... Kol vieną liepos dieną atrodo viskas dingo. Nebemačiau jo, galimybių susitikt kaip ir nebuvo, po maž dingo ir žinutės, parašydavo tik tada kai aš jam pirma parašydavau... Buvęs džiugesys vasaros pradžioje kažkur dingo, atsirado liūdesys, ilgos ir pilnos minčių naktys spoksant vienai į dangų ir...tyliai verkiant. Galop rugpjūti telefonas nebesupypsėdavo net per klaidą. Neviltis, skausmas,ašaros... Nekenčiu šios vasaros. Nebemačiau jos grožio, nes dar ir susirgau būdama Šventojoje. Apendicitas. Nuo rugpjūčio 15 iki 29 pragulėjau Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje. Viena. Visi Vilniuje, o manęs nėra, Gintarės išlydėtuvės (išvažiavo gyventi į Angliją) o manęs nebuvo... Baisus nusivylimas savimi... Pagaliau vasara baigias...

Tik dėl jūsų

Sveiki mielieji,

Ach...daug laiko praėjo... Kaip man keista atsidaryti "blogger" ir vėl kažką jame rašyti. Po tiek laiko. Nekalbu apie "Stardoll naujienas tau" ši vieta jau yra "užstatyta" sunkiausiu ir niekada nebus atidarytas, aš kalbu apie šią istoriją. Pirmoji dalis sulaukė didelio pripažinimo, o štai pradėjusi antrą- nebeturėjau jai minčių, nes rašyti apie savo gyvenimą tuo metu kai jis suknistas ir jį grąžinti yra šiek tiek sunku... Bet dabar tęsiu šią istoriją. Tad prisiminkite visus įrašus perskaitydami juos vėl, pakeisiu tinklaraščio dizainą ir jau greit išeis naujas įrašas. Tiesa, jis bus šiek tiek kitoks, įvykių eiga nebus tokia sekanti toliau, bet noriu jus nuraminti- viską suprasite. 

Einu darbuotis, senai bejaučiau tokį didelį įkvėpimą.

Ieva ;*

ISTORIJA-

"VASARA ANT BĖGIŲ 2" 

SKAITYTOJŲ PAGEIDAVIMU BUS TĘSIAMA!!!

7 įrašas

Gyventi

Būna tokių rytų- kai atsikeli su saule, gera nuotaika ir įkvėpimu GYVENTI. Toks buvo šis rytas. Akis pramerkiau 4.50. Miego visiškai nebenorėjau. Pasižiūrėjau pro langą- giedras dangus ir ten rytuose kylanti saulė... Kadangi miego nebenorėjau nusprendžiau dvi valandas paskęsti muzikoje. Iš lovos išlipau 6.45, lova visa sujaukta nuo mano klubų raitymo palei ausyse skambantį ritmą (juokinga)... Dar kart pasižiūrėjau per langą- štai jau vienas kaimynas priešais esančiame name ką tik išėjo į balkoną ir rąžosi, o štai keliais aukštais žemiau ta storulė, kuri mėgsta skalbinius džiauti balkone vien su liemėnele, štai traukia ryto dūmą ir geria kavą. Toks vaizdas įkvėpė vėl- gyventi... Neskubėdama ėmiau ruoštis. Tereikia į antrą pamoką, ramiai užsikaičiau kavos, patiesinau plaukus, pasidažiau... Televizorius kaip visada rytais rodė "Labas rytas", pažadėjo karštą dieną, po jos užleido dainą kuri dar labiau pakėlė nuotaiką- "Killers- Human". Viduje jaučiuosi harmoninga. Nesuprantu kas man iš kur tas toks nusiteikimas... Šypsodamasi išėjau iš namų ir dar lipdama laiptais pagalvojau- "Velnias ADRIANA- kas tau?!"
Gatve ėjau neskubėdama, džiaugiausi Vilniaus ryto vaizdais.Štai spūstis prie Maximos sankryžos, vienas vairuotojas geria kavą, o štai kitas iš nevilties daužo vairą... Netrukus gatve bėga moteris apsirengusi kostiumėliu, aukštakulniais, telefonas prie ausies, lekia nesidarydama į šalis... Ir kaip gi skuba žmonės. Bet vis dėl to, per savo neskubėjimą ir "džiaugimasį gyvenimu" net nepastebėjau jog jau 7.54.
- VELNIAS,- sušunku sau taip, kad net keli žmonės vedžiojantys šunis atsisuka.
Paknopstomis ėmiau bėgti, vėluoju. Pirma pamoka- matematika. O aš negaliu vėluot, man reikia atiduot tas prakeiktas užduotis,kad išvestų teigiamą pažymį. Bėgu greit, baigiu uždust. O štai ir mokykla. Laikrodis ant rankos rodo po 8.10, įbėgusi į mokyklą sustoju atsipūsti ir jau ramiai einu matematikos kabineto link. Nulėkusi prie kabineto imu tampyti duris- UŽRAKINTA.
- Ot ta velniu priėdus nėsčia boba,- imu keiktis.
Visai kvailė pamiršau- juk matiekinės NĖRA, visi dar užvakar šnekėjo, o aš... Praleidau pro ausis, ir tiek bėgau.
- Pritariu,- staiga pasigirsta tas balsas, atsisuku kaip nuplikyta, o ant palangės sėdi Edvinas, šiek tiek sutrinku, o jis dar su šypsena mesteli,- labas.
- Laabas,- tariu ir plačiai nusišypsau,- ką čia veiki?
- Vat kaip ir tu, užmiršau, kad nėra matematikos,- žiūrėdamas į mane atsako,- ir TU nepasakei man.
- AŠ???- staiga suklūstu,- bene aš dar turiu tau pasakyt kokių pamokų nėra,- sarkastišku balsu pradedu, bet akis žaviai perverčiau,- beje kaip matai, aš ir pati nežinojau...
- Bet vistiek galėjai pasakyt,- toliau nervina.
- Sakai pasakyt?- ir imu eiti link jo,- o ar kartais nereiktų pasiteiraut pačiam,a?
Imu jaustis kaip visada kalbant, atsikirtinėjant su Edvinu...
- O pirmai prasinešti neišeina?- su šypsena taria.
Abu puikiai žinoma, kad kalba visiškai ne apie pamokų pranešimą...
- Na...- nutęsiu linksmai žiūrėdama į jį,- juk visada geriau, kai atsiranda kas pats nori,- užbaigiu be šypsenos ir ismegiu akis į jį.
Šypsena ir ironiškumas dingo iš Edvino veido, likom tik žiūrėt į akis...
- Žinai ką tu darai?- mąsliai taria giliai žiūrėdamas į akis.
- Ne,- atsakau.
Koridoriuje ramu ir tylu, tik girdėti, kaip gretimoje klasėje šurmuliuoja klasė, o aš ir jis stovim prie palangės ir spoksom į akis, o kodėl neaišku... Su nerimu laukiau atsakymo.
- Tu mane trikdai,- pabrėžiamai taria ir nusišypso išsklaidydamas visą rimtį.
- Mat kaip...- valiūkiškai atrėžiu, žinau tik tiek, kad po žodžių "Tu mane trikdai" mano jaudulys, dar romantikų vadinamas "drugeliai" atsidūrė pėdose.
Ir ta atmosferą- jaukiai nemalonią nutraukė skambutis. Iš kabinetų pasipylė moksleiviai.
- Tai einam į chemiją?- klausia Edvinas netyčia įpuldamas į kažkokį smulkutį penktokėlį.
- Einam, šiandien paskutinė pamoka ves trimestrus,- šūkteliu.
Ir mes nuėjom į chemiją, kurioje jau sedėjo visi tie, kurie žinojo- tereikia į antrą pamoką. Pamoka vyko įdomiai- nieko neveikėme, aš pusę pamokos tarškėjau su Sandra ir Gintare, žinoma nejučiomis stebėdama Edviną, ką darė ir jis. Aplamai paskutinės dienos mokykloje yra tikra kankynė, nieko neveiki ir tiesiog sėdi pamokose ir stumi dūrą. Lauke karšta,gražu, o aš turiu šusti toje priplėkusioje klasėje. Net nepastebėjau kaip įsivėliau į ginčą su fizikos mokytoja dėl nerašyto kontrolinio, mat esu įsitikinusi,jog rašiau. Vis gi laimėjau aš- dvejeto man neįrašė.
Kai iš mokyklos išėjau 11.30, reiškia vos po keturių pamokų jaučiausi kaip išsunkta citrina. Norėjosi nerti į kokį ežerą ar upę. Prie maža to, kad buvau sukaitus, mokyklos kieme dar pastebėjau,kad nubėgo pėdkelnių akis...
- NUOSTABU!- piktai sau šūkteliu žiūrėdama į koją.
- Štai kodėl reikia eiti be pėdkelnių,- taria man balsas už nugaros,- mokyklos kėdės jau labai nepritaikytos ilgakojėms su pedkelnėmis.,,
- Ir vėl tu,- tariu ir įsižiūriu į Edviną.
- O kas? Tik spėk išeit iš mokyklos- o va jau stovi, kojas čiupinėjies...- ima varyt Edvinas,- tu neįsižeisk... Bet gal tu čia parsidavinėji???
- Eik tu žinai kur???- staiga užpykstu, bet mano pykti pakeičia juokas...
- Nu nu? Kur?- su lengva šypsena taria Edvinas.
- O kur tik nori,- ir lengvai apsisuku ant kulnies ir iškeliauju namo. Specialiai dar pademonstruodama kojas.
- EIK DIRBT!-dar sušunka Edvinas.

Velniop tas akimirkas kai nori gyventi. Nori ar nenori- vistiek gyveni, ir tik nuo tavęs priklauso ar būsi laimingas...

6 įrašas

Įvykių seka

Atrodo dar vakar zyziau mamai ir skundžiausi, kada gi pagaliau sužaliuos Vilnius. Pati net nespėjau apsidairyti kaip vieną rytą pastebėjau- jau viskas žalia. Dar žiemą, sau žadėjau- "kai viskas sužaliuos būsiu laiminga". O štai viskas žalia, jau įpusėjo gegužė, o ar aš jaučiuosi laiminga? Paviršutiniškai- taip. Esu laiminga- nuotaika puiki, dienos mokykloje geros, bet... Giliai giliai širdyje nesijaučiu laiminga, nes iki pilnos laimės trūksta vieno žingsnelio....
_____________________________

Pabudau užuodusi kavos kvapą. Pramerkusi traškanotas akis pamačiau prieš mane sėdinčią mamą su kavos puodeliu.
- Labas rytas brangioji,- švelniai taria mama. Kiek nustebau... Mamą pastaruoju metu matau labai retai, per žiemą tiek rūpesčių, o ir tas pavasaris ne ką lengvesnis, taigi su mama šiek tiek atitolome.
- Labas mama,- žiovaudama tariu,- argi tau nereikia į darbą?- pasiteirauju rąžydamasi. Pro langą liejosi rytinė saulė, laikrodis rodė 06.30.
- Adri... Vis apie darbus,- šypsodamasi susiraukia,- še kavos, pamaniau laikas keltis į mokyklą.
- Ačiū,- tariu paimdama puodelį (kaip visada ne už aselės, ir kaip visada nusideginau rankas),- nepyk, tiesiog keista tave matyti štai ryte ne su kostiumėliu,o su treninginėmis kelnėmis ir neskubančios,- rėžteliu ką manau.
- Su treninginėm kelnėm, todėl,kad išėjau atostogų,- linksmai taria mama,- tėtis taip pat,- priduria.
- Oho,-nustebu,- ir ką gi veiksit?
- Brauksim į PARYŽIŲ!-laiminga sušunka mama,- dviems savaitėms!
- Ohoooo,- dar labiau nustembu,- sveikinu mama,- mamos gyvenimo svajonė- nukeliauti į Paryžių. Įsimylėliujų, mados, gurmanų ir viso kito miestą... Atrodo, mama mato pasaulio daug, bet iki Paryžiaus niekaip nedavyko iki šiol.
- Tėtis padovanojo bilietus šį ryt,- džiugiai taria mama,- juk šiandien mūsų vestuvių sukaktuvės...
Štai kur meilė. 16 metų santuokoje. Mano mama ir tėtis susipažino senai. Dar tais laikais kai griuvo geležinė SSRS, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai diskotekose skambėjo "Ace of Bace" ir "Modern Talking". Mano mamai buvo 16, tėčiui 18... Pirmoji meilė ir štai tęsiasi iki šiol. Kartais susimąstau- argi dabar taip būna? Gal...

_____________________________

Gegužės 18. Rytą 11.25 tėvai paliko mane "likimo valiai" dviems savaitėms ir išbraukė kopinėti meilės į Paryžių.

_____________________________

Gegužės 18. Mokykla. Nusprendžiau nustebinti Jį apsivilkdama suknelę... Replikos lėkė iš visų pusių- iš Edvino labiausiai... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Po piet. Mano suknelė (arba aš apsivilkusi ją) paliko išties įspūdį... Sandra pareiškė, nemačiusi tokio žvilgsnio... Geras ženklas.

_____________________________

Gegužės 18. Vėlus vakaras. Parašo nepažįstamas numeris. Iš pradžių išsisukinėjimas, nesakymas kas davė numerį- vėliau akivaizdus išsidavimas ir mano supratimas- Edvinas. Naujas numeris ir naujas būdas mane panervint... Pilve drugeliai skraido vėl matant jo vardą telefone?

_____________________________

Gegužės 19. Mokykla. Sužinojau, kad naujas numeris prieinamas vos keliems- nė vienas draugų, klasiokų neturi jo numerio... Keista. Kuo ypatinga aš? (ženklas).

_____________________________

Gegužės 25. Mokykla. Per pastarąsias dienas atsirado didelis didelis dėmesys man... Imu nervintis. Mesti iš galvos neišeina. Telieka ramiai elgtis ir gražiai toliau koketuot....

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Lengvos replikos, įžeidinėjimai, erzinimai- ima mane trikdyt. Jausmų proveržis?

_____________________________

Gegužės 26. Mokykla. Tai ima pastebėti kiti. Bet tai jau PX.

_____________________________

Gegužės 26. Vėlus vakaras. Puokštė sms...

_____________________________

Iš gegužės 26 į 27. Pasižadėjimas mane erzint toliau...

_____________________________

Gegužės 27. Muziejus. Išvyka su klase. Imu saves nekontroliuot stebėdama jį...

_____________________________

Gegužės 30. Mokykla. Imu įsitikint...

_____________________________

Gegužės 31. Mokykla. Suabejoju...

_____________________________

Birželio 1. Namai. Į mokyklą eit nereikėjo- lietuvių egzaminas. Prisigalvojau visokių nesąmonių. Parašiau- neatrašo. Sėdžiu ant nervų.

_____________________________

Birželio 1. Namai. Paskambina mama iš Paryžiaus ir pareiškia jog dar išvažiuoja į Italiją porai savaičių. Nuostabu. Pinigų pervedė į sąskaitą. Nuostabu kai tėvai tokie laimingi.

6 įrašas

Kad tu- gautum du

Nežinau iš kur sklido karštis- ar iš manęs, ar iš oro. Nes eidama į mokyklą jaučiau didelį karštį, kuris kaip vėliau supratau sklido tiek iš manęs tiek ir iš oro. Kadangi mūsų klasė į pirmą pamoką visada susirenka paskutinę minutę eiti neskubėjau. Oras, kaip rytą buvo net gi labai šiltas- pirmas artėjančios gegužės ženklas :) Eidama netgi spėjau savo išmaniajame telefone paspausti facebook programėlę ir su žmonėmis pasidalinti savo gera nuotaika. Ironizuoju. Iš dalies eiti ir būti facebook'e yra blogai- atsitrenkiau į kelis mokyklinukus, tuos pirmokus-antrokus ir buvau mielai pasiųsta „nachui“... Ką gi teko telefoną įsimesti į rankinę. Kai įėjau į mokyklą- jos laikrodis, kabantis foje rodė- 07.55. Ką gi pačiu metu. Ir patraukiau link matematikos kabineto. Ir įėjus į jį teko nustebti- jame buvo dar tik keli klasės draugai, tarp jų Sandra, Gytis ir Dovydas. Ką gi- Edvino dar nebuvo, tad lengviau atsikvėpiau.

- Labas rytas,- tariu mokytojai. Šį trimestrą mus moko nauja mokytoja- jauna. Bet labai jau irzli, kiek nesenai supratome jog ji laukiasi- nes amžinai vaikšto su „klostuotomis“ suknelėmis, ir vieną kartą prie Gyčio atsistojusi kažko aiškinti- profiliu pasimatė pilvukas... Iš dalies supratome iš kur irzlumas- vieną dieną ji nenusiteikus darbui, kitą dieną kankina kaip paskutinius prasikaltėlius savo kvadratinėmis formulėmis.
- Labas labas Adriana,- taria mokytoja lupdama saldainį (štai dar vienas požymis),- norėjau pasakyti,kad iš paskutinio kontrolinio kurį rašėme prieš atostogas gavai tris. Taigi mieloji, čia jau trečias trejetas šį trimestrą, o gegužė ne už kalnų... Susiimk.
- Mmm... Gerai,- iš dalies susinervinau. Matematika man NIEKADA nesisekė, todėl mano tėvai nieko ir nesako dėl tų nelaimingų trejetų, nes jie žino, kad aš tikrai ne matematikė, tai buvo akivaizdu jau nuo tada, kai antroje klasėje ėmės mokytis daugybos lentelę... Iš dalies pradinėje viskas buvo gerai su ta matematika. Bet štai vidurinėje ėmiau ant jos „sedėti“ po to, kai šeštoje klasėje viena sena nukvakus mokytoja dėstė matematiką, ir man taip nesisekė tos suknistos trupmenos, jog ant manęs taip rėkdavo kai būdavau prie lentos... Manau tai, kad man nesiseka matematika yra psichologinis sukrėtimas dar iš šeštos klasės. Jei galėčiau- susirasčiau tą nukvakusią Zlabėnaitę ir paduočiau ją į teismą už psichologinį smurtą. Tad nuo 7 klasės ant matiekos ištraukiu- 5 arba 4. Bet štai šiais metais vėl tenkinuosi ketvertais, bet kaip visada- paskutinis trimestras man grasina trejetu... Ech, teks prašyti,kad duotų kokių taisyklių išmokt ar ką...
- Nesijaudink Adri,- staiga iš klasės galo taria Sandra,- aš irgi gavau tris ir man pochui.

Po žodžio „pochui“ mokytoja kilstelėjo akis.

- Kaip nors Sandra išsitaisysim, Sveiki,- tariu Gyčiui ir Dovydui.
- Labukas,- taria Gytis nužiūrėdamas mano krūtinę,- bet šiandien karšta bus...
- Man jau dabar karšta,- taria Dovis spoksodamas taip pat į mano krūtinę, ko gero neminėjau, jog šiandien dėviu baltą maikę ant petnešėlių ir lengvą megztuką.
- Baikit nevalos spoksot,- piktai tariu.
- Neįmanoma misija,- taria Gytis. Ak tie šmaikštuoliai, amžinai suras prajuokinimo būdą.

Suvalgiusi saldainį ir nuskambėjus pirmam skambučiui, mokytoja išsivilko į mokytojų kambarį dienyno. Į klasę susirinko beveik visi, su visais pasisveikinau ir dar plepėjau su Sandra, kai atsidarė duris ir įėjo Edvinas su Luku. Iškart atsivertus sąsiuvinį ėmiau rašytis datą. O kol Edvinas su Luku ėjo sveikindamiesi su klasiokais ir spausdami rankas priėjo priešpaskutinį suolą kur sėdėjo Gytis su Dovydu, pasisveikino su jais ir staiga:

- Labas,- linksmu balsu taria. Aš pakėliau akis ir pamačiau, jog jo akys įsmeigtos į mane... Tai aišku mane supurtė iš vidaus, ačiū Dievui to neparodžiau.
- Labas,- taipogi linksmai tariu ir plačiai nusišypsau. Tas „labas“ buvo skirtas TIK MAN!

Edvinui ir Dovydui nuėjus į savo vietas, Sandra tyliai man taria:

- Nejaugi jam parašei per atostogas?- smalsiai klausia,- jau taip nužiūrėjo tik įėjęs į vidų, tik tu kvale to nematei.
- Ne nerašiau,- ir buvau tuo patenkinta, mat nereikėjo nė rašyt, o štai jis šypsos atėjęs.
- O galėjai,- spraginėdama tušinuką taria Sandra,- bet akivaizdu, išsiilgęs...
- Ai Sandra baik,- irzlokai, bet su šypsena tariu.

Vienintelė paguoda per matematiką buvo ta, kad iš to suknisto kontro neigiamos gavo kone visi. Pradėjom eiti naują temą kurios pavadinimas „Trikampio viršūnės laipsnio apskaičiavimas“. Prisipažinsiu iš to pavadinimo suprantu tik tai kas yra trikampis, na galbūt viršūnė... Visa laimė jog tai paskutinė sunki tema, o vėliau eis „Statistika ir tikimybės“ per kurią tikiuos išsitaisysiu gresiantį trejetą. Sunkiai ir nuobodžiai praslinkus matematikai po jos sekė lietuvių kalba. Per pertrauką išsiplepėjom su panom apie atostogas ir Velykas, kadangi klasės bernai visada per pertraukas slenka rūkyti, prie kabineto buvom tik mes panos ir tie kurie neina rūkyti. Kadangi iš tos „kietosios“ dalies rūko visi (išimtis tik Edvinas) tai jie per pertraukas slenka už mokyklos tvoros, kažkada klausiau Gyčio ar Edvinas rūko, jis pasakė- „Ne. Tik kompaniją palaiko“. Dėl to netgi slapčiai džiaugiuosi- nepatinka man rūkantys... Taigi kai visi grįžo prie lietuvių kabineto prasmirdę rūkalais laukėm lietuvių kalbos mokytojos... Visi kaip visada „Neateik padla, neateik...“. Kažkodėl nemėgstam tos mokytojos- nes ji mėgsta bernams dvejetus iš oro pilt. Bet visgi ta „padla“ atėjo ir gavom sedėt pamokoje. Per ją beje, daryk ką nori, tik svarbu,kad būtų atliktas darbas. Per lietuvių vėl laisvai liejosi šnekos su visais, nors kiek kartų pastebėjau iš kito galo- Edvinas žiūrėjo į mane persisukęs... Nesuprantu kas daros... Nejau „atšilimas“ išties? Pastąraisiais mėnesiais vengėm tų akių, jos buvo dingusios- o štai dabar...

Atėję prie muzikos sužinojome,kad muzikos nebus. Bandėm susijungt paskutinę pamoką- rusų. Deja jos nesujungė. Susinervinom, tad nusprendėm eiti į parkelį esantį prie mokyklos. Prie mūsų kartu prisipaišė ir Gytis, Lukas, Dovydas, Edvinas... Nuėjom iki parduotuvės, buvo šilta. Dėl to buvau labai laiminga, su Sandra nusipirkom ledų ir visi draugiškai prapliurpėm ant suoliuko parkelyje. Lengvai liejosi kalbos apie viską, tik staiga:

- Kaip atostogos Adri?- klausia Edvinas.
- Ai vienišos,- greit atsakau. Šis kilsteli antakius ir aš greit pasitaisau,- ta prasme buvau viena, nei tėvų nebuvo namie nei važiavau kur pas močiutę... O tu kaip?
- O aš kaip tik buvau kemšamas pas močiutę jos valgiais per Velykas,- linksmai taria ir nusijuokia.
- Tave kimšt ir kimšt, kūdas toks,- staiga lepteliu.
- Pati ne ką kitokia...- taria nužvelgdamas,- o storais niekas nenori būt.
- Tau iki to toli,- lengvai ir su šypsena tariu...
- Adrianai?CHA!- garsiai nuklausęs taria Dovydas,- jai tik valgyt ir valgyt.

Ir mes vienas kitam nusišypsom. Laimė to nematė Sandra, nes ji gainiojosi Gytį pavogusį jos akinius nuo saulės.

- ASILAS!!!- tik girdžiu ją šaukiant,- ATIDUOK AKINIUS!!!GYYTI!
- Ei idiote atiduok tus akinius,- staiga užšaukia Dovydas,- su jais atrodai kaip pydaras.

Bet Gyčiui vienodai, jam patinka maivytis ir staipytis visaip. Tiesą sakant jis taip sugeba pakelt nuotaiką ir sujuokint.

- Ne ne,-tariu juokdamasi,- gerai atrodo.

Sandra parėjo padusus ir pikta.

- Konkrečiai nesveikas,- piktai taria,- už tuo Ranbain'us sumokėjau du šimtus, tik pabando sugandint- užmušiu asilą.

Taip linksmai praleidus muziką, vėliau nuobodžiai sėdėjom istorijoje. Per kurią gavom analizuoti šaltinį ir atsakinėti į klausimus. Kadangi aš geriausiai mokinuosi istoriją, per ją ėmė plaukti žinutės su klausimų atsakymais. Žinoma atsakau ne visiems tik tiems kam reikia... O štai ir žinutė nuo Edvino- „Koks 3? ;D“ Staiga pakeliu galvą ir sakau jam-

- Imsiu ir pasakysiu,- linksmai ir nervinančiai paerzinu.
- Tik greitai man,- taria su šypsena...
- Svajok,- ir nusišypsau. Bet atsakymą vistiek parašau. Ir taip į daugelį klausimų.

Besibaigiant pamokai mokytoja susirinko sąsiuvinius, o mes laukiame prie durų skambučio. Staiga kažkas mane stumteli. Atsisukus iškart supratau kas- Edvinas...

- BAIK!- koketiškai tariu.
- Čia už tai,kad nenorėjai sakyt atsakymų,- ir vėl lengvai stumtėli.
- Juk parašiau,- ir trenkteliu atgal,- džiaukis- ištempiau...
- Tik žiūrėk, jei negausiu mažiausiai aštuonių...
- Ir tu man ką?- ironiškai tariu.
- Užkūtensiu,- juokdamasis taria. O čia jau skaudu- aš labai bijau kūtenimo...
- Kad Tu gautum du, - ir ties tais mano žodžiais nuskamba skambutis. Ir aš išbėgu su Sandra iš klasės...

Žinojau,kad prisišnekėjau. Bet buvau laiminga, nes viskas pasikeitė- į gerąją pusę... :) Kas dėl to kaltas nesigilinau, tik tiesiog džiaugiuosi- viskas ima klostytis taip kaip senai noriu.

Ką gi vis gi vėliau tikrai įsitikinau,kad prisišnekėjau. Po ilgosios pertraukos sekė biologija, kurią dėsto senoka mokytoja, ir jai vienodai ką veikia visi per pamoką- svarbu. kad nepamatytų. Kadangi aš su Sandra visada sėdžiu priešpaskutiniuose suoluose, taip sėdim ir biologijoj, tik prie lango. O čia šiandien velniškai karšta- atidarytas langas. Tad į paskutinįjį suolą prie to atidaro lango atsisėdo Dovydas su Edvinu. Edvinas ėmė mane nervint... Pasiėmė penalinę atidarę ir ištraukė spalvotą pieštuką-

- Reikalingas?
- Ne.

Švyst per langą. Likau išsižiojus.

- Sveikas?
- Nelabai,-ir išmeta dar vieną pieštuką... Laukdamas mano reakcijos.
- Būk geras,- meiliai, bet su užslėpta pykčio gaida tariu,- atiduok penalinę.
- Ne.
- Gausi į galvą...
- Tu gi muštis nemoki,- erzindamas toliau šneka ir dar išmeta 3 pieštuką.

Praradau savitvardą iš tos storos biologijos knygos,kad trenkiau per galvą, kad atsisuko visa klasė.

- LINGYTE!- užklykia mokytoja,- sukis į savo suolą ir baik muštis. Nuraudau... Visi atsisuko būtent į mane, o Sandra dar ta nevala, šalia sėdi ir žvengia. Atsisėdau tiesiai, bet spėjau Edvinui sušnypti „piktai“:
- Čia dar ne viskas...
- Neabejoju,- ir griebteli šonus kutenti. Suklykiu ant ko ne visos klases.
- LINGYTE!
- ...tai kad mane kutena, mokytoja,- imu teisintis.
- Susimildamoji- kas?,- klausia mokytoja. Ak sena kvėša tu, nejau nesupranti.
- Edvinas...
- Tai čia kybina taip brangioji, bet dėl to negalima klykti ant visos klasės...- taip tiesiai šviesiai išrėžia mokytoja. Baisiausiai nuraustu....- ... taigi štai šita dalis vadinasi „užpkalinės smegenys“ čia kaupiama garso, vaizdo, skonio receptorių informacija...- toliau dėsto mokytoja.

Ką gi. Per jį manęs vos neišvarė iš kabineto, per jį mano spalvoti pieštukai kartu su popieriainiais lėktuvėliais išskrido per langą... To taip nepaliksiu, nes žinau, kad dabar kelias dienas erzins primidamas mano pieštukus.

Na ir keista diena. Tikrai- atšilo oras pakilo ir tas noras. Akivaizdu.

5 įrašas

Vienišos dienos ir Velykos

Išėjus Sandrai visą likusią dienos dalį save kankinau. Galbūt ji išties yra teisi, galbūt aš iš ties atrodau šalta?

- Bet kaip kitaip man elgtis?- piktai sau tariu maišydama makaronus.

Gyvenimas knisa. Ypač tokiomis aplinkybėmis. Atrodo viskas yra gerai ir tiesiog puiku, bet ne štai trūksta tam žmogui ko nors ir viskas... Kol nervinga tampiausi po virtuvę, ant stalo esantis telefonas pyptelėjo. Širdis atsidūrė kulnuose, argi nebus čia toks reiškinys, kai apsireiškia žmogus po to kai apie jį buvo kalbama? Deja. Mano širdis vėl iš kulnų pakilo į savo vietą. „Sandra“.

- Na ir ko tu nori?- vėlgi sau tariu, valgydama savo itališkus makaronus ir atidarau žinutę.

„Parasei?“

- O taip tikrai parašiau!- piktai sau bambu bet dėl ramybės atrašiau- „Dar ne ;D anksti dar“

Ir atsiknisk. Rašyk savo Nedui geriau ir nesikišk kur tau nereikia... Tokia jau ta Sandra, dažniausiai, kur jau dažniausiai- amžinai kišasi į kitų reikalus ir nemato nei savo gyvenimo, nei savo asmenybės sutrikimų. Kartais pagalvoju, kad tik tai,kad jai patinka kištis į kitų gyvenimus pastūmėjo ją įsitraukt į tą Gabės ir Brigos nešvarų reikalą vasarą... Bet štai aš save vėl gi žudau. Aš negaliu pripažinti savo problemos, tad kaltę imu stumt ant žmogaus- kuris vieną kartą pasakė tiesą.

Vakare pasikalbėjau su tėčiu, vėliau su mama. Jiems viskas gerai, tik baisiausiai skauda širdį, jog per Velykas būsiu viena. Aš dėl to esu visiškai rami- nes Velykos man ne šventė. Kad ir kiek mama siūlė važiuoti traukiniu į Klaipėdą pas močiutę- atsisakiau. Ne ta nuotaika ir noras.

Vėliau žiūrėdama „Pasmerkti“ ir dar ilgai po to kankinausi- rašyti ar nerašyti. Kažkodėl man atrodo,kad aš pati esu „pasmerkta“ tik ne kekšė ir ne mafijozė kaip ten visi... Visgi savo principų nenugalėjau ir neparašiau. AŠ KVAILA!!!

Penktadienio rytą mane pažadino skambantis telefonas, į skambutį taip ir nebespėjau atsiliepti. Ogi skambino močiutė, norėjusi sužinoti ką ketinu veikti per šventes- atsakiau:

- Tiesiog rošiuos mokyklai, gal užsisakysiu picą ir nusipirksiu šokoladinį kinderį,- tariu į ragelį vėliau paskambinusi pati močiutei.
- Ak tu šmaikštuole,- pajuokauja močiutė,- gerai neliūdėk viena.

Ačiū močiut. Tikrai neliūdėsiu. Man jau ir taip stogas važiuoja, nes pasiilgau ko? Mokyklos. Taip taip- mokyklos. Ten eiti paskutiniu metu vienintelė paguoda. Nors pamokos ir knisa, bet štai kiek prisijuokt ir kiek prisibūt gali... O namie ir dar vienai- man visiškai blogai. Nors jei būtų mama būtų dar blogiau- būtų nuolatinis zyzimas.

Penktadienį praleidau taip pat neįdomiai kaip ir visas savaitės dienas. Neparašiau ir nesulaukiau žinutės. Velniop viską. Tik pusiaunaktį pasigavau Gintarę „skype“ ir prasirašinėjom- velnias, kaip aš jos pasiilgau... Vienintelė paguoda,kad trečiadienį perskrenda.

Savaitgalį ir Velykas praleidau neįdomiai. Sedėjau prie kompo ir kimšau saldainius. Kol per facebook'a buvau taginama įvariuose sveikinimuose Velykų progą, iš kažkur išsiliejęs sarkazmas mane ant sienos privertė parašyt- „Ar jūs žinot kas tos Velykos apart to,kad per jas reikia dažyti kiaišinius?:DD“.

Atsigavau tik pirmadienį po pietų. RYT Į MOKYKLĄ. PAGALIAU. Susitvarkiau antakius, išsimaudžiau, išsiploviau galvą, susigalvojau ką rengsiuos, nes buvo prognozuojama dar šiltesnė diena nei šiandien... Ką gi manau juodos aptemptos kelnės- balta „maikė“ ant šleikučių, kuri beje paryškina krūtinę dar labiau (dėl kurios paskutiniu metu sulaukiu daug komplimentų) ir lengvas baltas megztukas atrodys gražiai. Dar bateliai su „kuculiukais“ juodas laikrodis ir pakabutis ant kaklo... Turiu atrodyt gerai....

Antradienį atsikėliau 06.30. Nusiprausiau, patiesinau plaukus, kad manasis „trikampiukas“ kristų gražiau, užmaskavau kelis spuogelius, pasidažiau akis...

ATRODAU GERAI- netgi labai. Pagalvojau išeidama iš namų.