5 įrašas

Vienišos dienos ir Velykos

Išėjus Sandrai visą likusią dienos dalį save kankinau. Galbūt ji išties yra teisi, galbūt aš iš ties atrodau šalta?

- Bet kaip kitaip man elgtis?- piktai sau tariu maišydama makaronus.

Gyvenimas knisa. Ypač tokiomis aplinkybėmis. Atrodo viskas yra gerai ir tiesiog puiku, bet ne štai trūksta tam žmogui ko nors ir viskas... Kol nervinga tampiausi po virtuvę, ant stalo esantis telefonas pyptelėjo. Širdis atsidūrė kulnuose, argi nebus čia toks reiškinys, kai apsireiškia žmogus po to kai apie jį buvo kalbama? Deja. Mano širdis vėl iš kulnų pakilo į savo vietą. „Sandra“.

- Na ir ko tu nori?- vėlgi sau tariu, valgydama savo itališkus makaronus ir atidarau žinutę.

„Parasei?“

- O taip tikrai parašiau!- piktai sau bambu bet dėl ramybės atrašiau- „Dar ne ;D anksti dar“

Ir atsiknisk. Rašyk savo Nedui geriau ir nesikišk kur tau nereikia... Tokia jau ta Sandra, dažniausiai, kur jau dažniausiai- amžinai kišasi į kitų reikalus ir nemato nei savo gyvenimo, nei savo asmenybės sutrikimų. Kartais pagalvoju, kad tik tai,kad jai patinka kištis į kitų gyvenimus pastūmėjo ją įsitraukt į tą Gabės ir Brigos nešvarų reikalą vasarą... Bet štai aš save vėl gi žudau. Aš negaliu pripažinti savo problemos, tad kaltę imu stumt ant žmogaus- kuris vieną kartą pasakė tiesą.

Vakare pasikalbėjau su tėčiu, vėliau su mama. Jiems viskas gerai, tik baisiausiai skauda širdį, jog per Velykas būsiu viena. Aš dėl to esu visiškai rami- nes Velykos man ne šventė. Kad ir kiek mama siūlė važiuoti traukiniu į Klaipėdą pas močiutę- atsisakiau. Ne ta nuotaika ir noras.

Vėliau žiūrėdama „Pasmerkti“ ir dar ilgai po to kankinausi- rašyti ar nerašyti. Kažkodėl man atrodo,kad aš pati esu „pasmerkta“ tik ne kekšė ir ne mafijozė kaip ten visi... Visgi savo principų nenugalėjau ir neparašiau. AŠ KVAILA!!!

Penktadienio rytą mane pažadino skambantis telefonas, į skambutį taip ir nebespėjau atsiliepti. Ogi skambino močiutė, norėjusi sužinoti ką ketinu veikti per šventes- atsakiau:

- Tiesiog rošiuos mokyklai, gal užsisakysiu picą ir nusipirksiu šokoladinį kinderį,- tariu į ragelį vėliau paskambinusi pati močiutei.
- Ak tu šmaikštuole,- pajuokauja močiutė,- gerai neliūdėk viena.

Ačiū močiut. Tikrai neliūdėsiu. Man jau ir taip stogas važiuoja, nes pasiilgau ko? Mokyklos. Taip taip- mokyklos. Ten eiti paskutiniu metu vienintelė paguoda. Nors pamokos ir knisa, bet štai kiek prisijuokt ir kiek prisibūt gali... O namie ir dar vienai- man visiškai blogai. Nors jei būtų mama būtų dar blogiau- būtų nuolatinis zyzimas.

Penktadienį praleidau taip pat neįdomiai kaip ir visas savaitės dienas. Neparašiau ir nesulaukiau žinutės. Velniop viską. Tik pusiaunaktį pasigavau Gintarę „skype“ ir prasirašinėjom- velnias, kaip aš jos pasiilgau... Vienintelė paguoda,kad trečiadienį perskrenda.

Savaitgalį ir Velykas praleidau neįdomiai. Sedėjau prie kompo ir kimšau saldainius. Kol per facebook'a buvau taginama įvariuose sveikinimuose Velykų progą, iš kažkur išsiliejęs sarkazmas mane ant sienos privertė parašyt- „Ar jūs žinot kas tos Velykos apart to,kad per jas reikia dažyti kiaišinius?:DD“.

Atsigavau tik pirmadienį po pietų. RYT Į MOKYKLĄ. PAGALIAU. Susitvarkiau antakius, išsimaudžiau, išsiploviau galvą, susigalvojau ką rengsiuos, nes buvo prognozuojama dar šiltesnė diena nei šiandien... Ką gi manau juodos aptemptos kelnės- balta „maikė“ ant šleikučių, kuri beje paryškina krūtinę dar labiau (dėl kurios paskutiniu metu sulaukiu daug komplimentų) ir lengvas baltas megztukas atrodys gražiai. Dar bateliai su „kuculiukais“ juodas laikrodis ir pakabutis ant kaklo... Turiu atrodyt gerai....

Antradienį atsikėliau 06.30. Nusiprausiau, patiesinau plaukus, kad manasis „trikampiukas“ kristų gražiau, užmaskavau kelis spuogelius, pasidažiau akis...

ATRODAU GERAI- netgi labai. Pagalvojau išeidama iš namų.