4 įrašas

„Latte“ su Sandra

Nekenčiu atostogų. Jos eina ilgai ir nuobodžiai. Antradienį taip pat „sėkmingai“ prasitampiau po namus ir nieko gero nenuveikiau. Nors žiūrint kaip pažiūrėsi... Išsiploviau visus plonus megztukus, orai labai atšils, taipogi išsiskalbiau kelis marškinėlius ir palaidines. Ištraukiau balerinkes iš spintos, pasikeičiau rankinę, žieminį paltą ir striukę sutvarkiusi palaidojau į spintą iki kito sezono. Taigi švaros ir tvarkos atžvilgiu nuveikiau iš ties daug. Trečiadienį apsilankiau parduotuvėje ir nusipirkau valgyt, tad vėliau vakare ilgai žiūrėjau filmus, tuos gražius ir romantiškus, o vėliau kaip kokia paskutinė kvailė verkiau po kaldra. Ketvirtadienį apie save prasinešė Sandra, ir supratau, jog laikas baigti leisti atostogas vienai ir pagaliau su kažkuo pasišnekėti, o priedo Sandros pasiilgau. Tad pakviečiau ją į svečius kavos. Lauke buvo šilta, ko gero šiandien pati šilčiausia šio pavasario diena. Švietė saulė, kieme žaidė vaikai, už lango esantis beržas tuoj tuoj išsiskleis. Gavau žinutę nuo Sandros, tuoj bus. Taigi nedelsdama ėmiau šildyti pieną „latte“. Pusę pakelio pieno išpyliau ant grindų, tad kai nuskambėjo durų skambutis aš šluosčiau tas prakeiktas grindis...

-Išpylei pieną?- juokdamasi apkabino mane koridoriuje Sandra,- Adri Adri..
- Kas Adri?- piktokai tariu,- vis dėl tavęs, skubėk, virk kavą,- imu ironizuoti.
-Ai baik... Imk,- ir paduoda sunkoką maišelį, kuriame žvilgtelėjus pamačiau pieniško šokolado įvairiausių saldainių,- sakau bus prie kavos.
- Dietos ar ne skaitos?- nusijuokiu.
- Kokios dar dietos! Vakar visą dieną valgiau šokoladą ir kas? Man pochui,- piktai meta Sandra leptelėdama ant kedės virtuvėje.
- Pala pala,-tariu plakdama pieną,- ar gi tu šokolado nevalgai tada,kada susinervini?
- Taip...- ir Sandros balsas iš to ironiškai linksmo tapo liūdnu,- išsiskyriau su Nedu.
- Kaip suprast???- baisiausiai nustembu. Sandra su Nedu draugauja nuo pat pernai balandžio mėnesio, visada man atrodė tokia graži pora, ir taip jiems pavydėjau...
- Tiesiogine,- piktai meta Sandra, bet jos balsas staiga tampa dusliu ir graudulingu,- jis turi kitą... Vaikščiojom vakar kartu, ir į jo telefoną plaukia žinutės, telefonas pyp pyp... Pažiūrėjau kas rašo, ogi kažkokia Lina... Tai ir supykau,- graudulingai užbaigia Sandra.
- Vargšelė,- padėdama kavos puodeli ir saldainių lėkštutę tariu,- bet gi nesusipykot, tik supykai tu...
- Bet aš jį pasiunčiau į tą gerą vietą su tom visom Linom,- piktai šūkteli Sandra, ir į burną susikiša kelis šokolado gabaliukus ir užgeria kava,- klausyk, tau jis nerašė???
- Ne kur man jis rašys, jis man parašo tik tada kai ieško ploto arba tavęs,- ramiu balsu tariu.
- Tu matai! Jis manęs net ne ieško,- tūžmingai taria Sandra,- Ai velniop jį, galų gale tos meilės ir nebuvo...Tik metus trukęs susižavėjimas, žinok imsiu tikėti tavo teorija jog reikia įsimylėti,- beria kaip žirnius Sandra,- bet jis į mane net nežiūrėdavo taip, kaip į tave žiūri Edvinas.

Paspringau kava. Tikrai tikrai, kosėdama išspaudžiu:

- Prie ko čia Edvinas ir meilė?- vis dar atsikosėti negalėdama stebiuosi.
- Oi Adri nereikia aš ne akla... Gi matau tiek aš , tiek kiti. Įsimylėjęs tave iki ausų tas Edvinas, tik tu kvailele nepastebi,- ima dėstyt Sandra,- tu tik pažiūrėk kaip jis į tave žiūri,- ima įtikinėti,- penktadienį per fiziką akių nenuleido, o aš juk kampu į jį sėdžiu...

Sutrikau. Iš dalies gal ir pastebėjau, tik to neparodžiau...

- Būtų įsimylėjęs bent parašytų kaip seniau,- atsikertu.
- Ech Adriana, nebūk kvaila,- irzliu balsu taria Sandra,- galbūt tu padaryk tai pirma? Visi ženklai yra, tik TU,- pabrėždama taria,- elgiesi kaip koks ledkalnis, labai jau šalta...
- Kokie dar ženklai...-imu prunkštaut,- sakai žiūri?- suklūstu.
- Per visas pamokas ir pertraukas...- mielai taria,- tik tu tokia šalta,- taria skrabindama šaukštelį puodelyje.
-Na jau...
- Viešpatie Adri, tu į viską pažiūrėk ne iš savo pozicijos ir suprasi,kad tu šalta... Tarkim jei jis ko paklausia- meti repliką, su Gyčiu, Luku ir kitais kirkinies, matytum tu jo žvilgsnį kai per rusų tave su Gyčiu pasodino...
- Ką jau tas Gytis... Lyg nežino, kad jis mane jau 9 metus erzina,- prunkšteliu, bet tuo pačiu suprantu,kad Sandra pasakė tiesos...
- Tau gal „ką jau tas Gytis“, bet Edva nori jį nudėt- patikėk, o kaip elgies tu?- vėl ima tarškėt,- šaltai tik atsikirtinėji.
- Sakai šalta?- sunerimstu.
- Sakau- kaip aisbergo viršūnė,- romiai taria Sandra.- o aš žinau ir matau,kad tau jo reikia...
- Visai ne!- su piktumu šūkteliu.
- Gerai gerai, tarkim ne,- paerzindama taria Sandra ir ima juoktis, taip išspausdama ir mano šypseną.- žinai ką gali padaryti? ATŠILK PAGALIAU,- trenkia kumščiu į stalą,- gražiai atrodot vis gi...
- Gal atšilsiu,o gal ir ne,- su ką tik iš kažkur atsiradusia viltim tariu, pašaipiai.
- Eik jau tik vakare parašyk ir duok žmogui laimės, o tau jau antras mėnuo kaip koks skenduolis vaikšto.

Visgi aš ją myliu, kaip geriausią draugę... Ir štai ateina išrėžia skaudžią tiesą, parodo kokia aš neteisi ir akla... Ech ir kas žmogus būtų be draugų?

Išgėrusios ir prisišnekėjusios apie viską, net nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas...

- Velniai tegu mane ima,- susikeikia Sandra,- lekiu, man dar reikalai mieste.
- Ir kokie gi?- tariu žiūrėdama kaip rengiasi,- Nedą gaudysi po Vilnių? Žinai, galėtum ir pati jam parašyt, o tai liksi be nieko.
- Žiūrėsiu kaip bus, daugiau taip ryt šokolado nebegaliu,- liūdna gaidele išspaudžia Sandra,- gerai pupa lekiu,- ir apkabinusi išlekia pro duris. Dar dundėdama laiptais atsisuka ir šūkteli,- PARAŠYK JAM!
- Aha, skubu,- ir sceniškai perverčiu akis tuo pačiu juokdamasi.