3 įrašas

Įsimylėti

Taigi taip prasidėjo „sms“ era. Tą gruodžio 23 vakarą, pasirašinėjom ir tiek, tiesiog tai labiau manęs nervinimas dėl kelnių. Žinoma aš paklausiau iš kur jis gavo mano numerį, bet gavau tik atsakymą- „liksi nesužinojus“. Bet aš džiaugiausi- pagaliau žengtas šioks toks didesnis žingsnis. Per žiemos atostogas viskas dar labiau pasitraukė į priekį. Pasveikinimas su Šv. Kalėdomis... Tiesą sakant nesitikėjau,kad jis man taip ims ir parašys. Bet taip nutiko tada, kada Kalėdų atostogas leidau pas močiutę Klaipėdoje. Kelios dienos iki naujų, vakaras ir netikėtai pyptelėjo telefonas. Ekrane švietė nuo ko žinutė- „Edvinas“. Buvo vėlus metas, apie pusę vienuoliktos, o sms tekstas „labas, ką veiki?“...Tiesą pasakius pamačius ekrane jo vardą, man tikrai,kaip sakoma- milijonas skruzdėlių nubėgo... Ir taip viskas prasidėjo. Nuo veikimo iki kokį kanalą tuo metu žiūri, apie kokio nors serialo veikėjus ir siužetą (labiausiai mėgome aptarinėti „Moterys meluoja geriau“) iki reklamų koneveikimo ir pan. Diena po dienos, o aš jau vakare laukiu jo žinutės... Rašinėdavomės iki paryčių, skūsdavomės vienas kitam nemiga, nors žinoma neišėjimas užmigta atsirasdavo dėl to,kad nepaleisdavau telefono iš rankų... Lengvas flirtavimas žinutėmis, pasigilinimai į gyvenimą... Kartais prieidavome temas, kurios tarsi leisdavo pažinti vienas kitą dar labiau. Vienas apie kitą sužinojome viską- ką mėgstam valgyt, kokia spalva patinka, kokios laidos ir filmai patinka, ką veikiam... Tai vyko taip paprastai ir lengvai. Vieną vakarą jau po Naujųjų ėmėm varyt ant mokyklos, dejuot kada gi ateis vasara ir ką per ją veiksim, didžiausias nuraminimas jam būdavo „5 mėnesiai ir vasara, o kur dar gegužė per kurią sužaliuos viskas“. Sužinojau, kad jo gimtadienis vasario 1- o mano sausio 29 dieną... Taigi abu esame vandeniai, tik aš keliom dienom vyresnė (kuo mėgau jį panervint). Edvinas man priklijavo „Facebook aukos“ etiketę, vien dėl to, kad per atostogų dienas sedėdavau facebook'e ir tik facebook'e, o kai jis pats lošdavo CS... Lengvi juokeliai žinučių formatu, ir užmigimas tik apie kokią 3 valandą nakties, parašius „Smingu. Saldžių :)* ir taip visas žiemos atostogas. Palaikėm ryšį iki kol baigėsi atostogos, labai „jaudinausi“ eiti į mokyklą sausio 6 dieną... Nes susitiksim. Tą sausį tėvų nebuvo namie, abu išvažiavo atostogauti į Kretą, o aš likau viena. Klaipėdoje apsipirkau ir parvažiavusi namo tą dieną prieš mokyklą galvojau ką rengtis. Visą vakarą prasirašinėjom, telefoną iš rankų paleidau tik apie 2 nakties... O štai ryte, atsikėlusi ir supratusi,kad reiks į mokyklą- ėmiau baisiai striuzdėti (gerai,kad nereikėjo pirmą pamoką, nes buvau atleista nuo kūno kultūros). O štai Edvinas pramiegojo... Vėlavo ir į chemiją, įėjus pro duris plačiai nusišypsojo. Sausis bėgo greit ir šaltai, ėmėm daugiau bendraut, ir vieną kartą netikėtai Gintarė pasiėmė mano telefoną šiaip „pažiūrėjimui“. Ir įlindo į žinutes... Pamatė, kad visas turinys tik nuo Edvino ir su Sandra ėmė manęs klausinėt,kas vyksta... Nesiliovė ir tas žiūrėjimas per pamokas, žiūrėjau ir aš ir jis. O vieną kartą, po rusų kalbos, Sandra pareiškė- „Bet jau Edva, į tave visą pamoką žiūrėjo..“ o štai Gytis, kuris mėgsta prie manęs rankas pakišt, ir paerzint, vieną kartą pasigavo mane ir ėmė kutent- vėliau sužinojau, jog tą akimirką kai buvau paguldyta ant suolo ir kutenama- Edvinas žvilgsniu tiesiog žudė Gytį. Praūžęs mano gimtadienis atnešė daug staigmenų ir sveikinimų. Vasario 1 sveikinau Edviną su gimtadieniu... Atėjo šalčiai, ir per vasario 14 dieną, kai NIEKAS nevaikščiojo apsikarstęs širdelėmis- Laurynas per lietuvių leptelėjo- „O mūsų klasėj porelių yra?“ ir Sandra, toji metė- „O taip- Adri ir Edvinas“... Tada situacija pradėjo komplikuotis, visi pradėjo prie mūsų lysti, svaidyti replikas, pradžioje tai nuleidome juokais, bet ilgainiui širdelės ant suolų- Adri myli Edviną arba atvirkščiai ėmė erzinti... Galbūt jis laukdavo kol parašysiu jam pirma, bet man to padaryti paprasčiausiai neleidžia principai. Bendravimas paliko toks koks buvo spalį. Skaudu. Kovas ne ką lengvesnis, nors viskas nurimo, ir bendraujam taip kaip seniau, kasnakt vakare atsigulus verkdavau- o kodėl pati nežinau, tiesiog klausantis muzikos viskas sukdavosi apie jį... Sublogus močiutės sveikatai, pasinėriau į tam tikrą depresiją kurią gelbėjo tik viena mintis- būti laimingai ir mylimai. Pagaliau išsisprendus problemoms su balandžiu atėjo lengvumas ir ramybė, nors kasdien matau Edviną, mes šnekamės, juokaujam... Bet man reikia kažko, kažko aiškesnio. Pasižadėjau sau, per Velykas parašyti jam pirma ir galbūt taip pradėti viską iš naujo... :)