2 įrašas

Tai kas man neduoda ramybės

Pirmadienis slinko labai neįdomiai. Susitvarkiusi namus žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau,kad dar tik pirma dienos... Ėmiau sukti galvą ką veikti, prieš dešimt minučių paskambino tėtis ir pasakė,jog sėkmingai nuvykęs į Klaipėdą ir,kad jau esantis kelte. Beliko palinkėti geros kelionės, ir supratau,kad Lietuvoje likau viena- be tėvų. Nors tėtis ir gundė „ploto“ surengimu, šią mintį greitai atmečiau. Gintarė- pas tėvus Anglijoje, nuo Sandros šiek tiek esu pavargusi... Slankinėdama po namus ir vis kažko dirsčiodama į telefoną, įsijungiau savo kompiuterį, prie jo prisijungiau galingesnes kolonėles ir pasinėriau į muzikos pasaulį. Kol skambėjo mano lyriškiausios dainininkės- Katie Melua daina „What I miss about you“ pati net nepastebėjau,kaip atsidrėbiau į fotelį savo kambaryje ir užsisvajojau- apie Jį... Velnias! Tiesiog imu nekęsti savęs- koks buvo puikus ir nuostabus gyvenimas iki kol neįsimyli. Anksčiau maniau,kad mylėti lengva, tyra ir malonu. Na iš dalies taip ir yra, bet ne viskas taip gražu... Aš tiesiog baigiu save suėsti iš vidaus. O viskas prasidėjo labai netikėtai ir nelauktai.

Rugsėjo 1-oji. Nors jau žinojau, į kokią klasę patekau ir kokia jos sudėtis, vis gi labai nerimavau nes, kad ir tie patys keli seni veidai, bet viskas daugiau nauja. Žinojau, kad su keletu merginų iš buvusios 8 A klasės kadaise prasilenkdavome koridoriais ir net gi nukalbėdavome viena kitą... Nuo pat ryto buvau lengvam „stresiuke“ ir nerime... Nors rytas buvo gražus ir saulėtas, kažkoks nevaldomas jaudulys mane kratė iki tol, kol ruošiausi. Jis dingo išėjus iš namų, ir atsirado mokyklos kieme kur rinkosi visos klasės laukdamos rugsėjo 1-osios „šventės“. Aš stovėjau su Sandra prie savo senųjų klasiokų ir lengvai kalbėjomės apie vasarą... Rinkosi ir merginos, kurioms nusišypsojau, atėjo ir naujoji auklėtoja kuri lengvai užklausė- „Malonu, kaip vasara?“ ir šnekantis su naująją auklėtoja mano žvilgsnį nukreipė minioje einantis Lukas, toks paaugęs, įdegęs... Bet esmė buvo ne jame, su juo kartu ėjo dar vienas žmogus kuris patraukė mano akis. Jiems artėjant, baigiau trumpą pokalbį su auklėtoja ir štai prieš mane jau stovėjo Lukas ir sveikinosi. Jo draugas stovėjo šalia ir žvalgėsi, bei sveikinosi su kitais klasiokais (ko gero pažįstami). O štai atėjo ir mano bei Sandros eilė...

-Labas Adri!- smagiai ir su šypsena tarė Lukas.
-Labas,- tariau.
-Čia,- tarė rodydamas į nepažįstamąjį,- mūsų naujas klasiokas- Edvinas.

Ir tą nelemtą akimirką mano akys susidūrė su Edvinas ir manyje kažkas tarsi sprogo... Tiesą sakant paskendau tuose rusvose akyse...

-Malonu- aš Adriana,- nedrąsiai su šypsena tariau.
-O aš- Sandra,- tikrai be reikalo mestelėjo Sandra. Ak, ji visada sugadina tokias akimirkas...
-Man taipogi malonu,- ir tada išgirdau patį gražiausią iki to girdėtą vaikino balsą, sodrus ir ne koks „besiformuojantis“ kaip daugelio draugų... Edvinas žiūrėjo man tiesiai į akis, žinojau tai, nes tas „man taipogi malonu“ buvo skirta tikrai tik man.

Taigi taip ir užkibau. O tai tebuvo rugsėjo 1-oji. Visą dieną po to galvojau apie tas rusvas akis, rusvus, sruogelėm nuo saulės išblukusius ir dailiai krentančius plaukus, gražų sudėjimą... Tiesą pasakius, tada, rugsėjį ir spalį tejaučiau lengvą simpatiją Edvinui. Dienos bėgo ir net nepastebėjau kaip jau už lango krenta paskutiniai lapai ir plaka šlykštus lapkričio lietus. O štai aš linksmai laiką leidžiu rusų kalboje su Luku, Sandra ir Edvinu... Lengvi prikolai, juokeliai ir pašnekesiukai mane kartais imdavo trikdyti iš Edvino pusės. Supratau, kad jis man tikrai labai patinka... Nors tai kiek begalėdama sau neigiau. Sekdavau kiekvieną jo paleistą frazę, repliką ar juokelį per pamokas ir pertraukas. Jausdavausi labai blogai, kai jo kartais nebūdavo mokykloje. Per du su puse mokslo metų mėnesio supratau ir „pažinau“ jį paviršutiniškai- pradžioje galvojau, kad jis ramus žmogus. Iš dalies klydau- Edvinas žmogus, kurį supa vaikinų kompaniją, bet jis nėra jos „centras“, jis dalis- svarbi dalis, kurio nuomonės, pokštų ir nuomonės draugai bei klasiokai klauso. Mėgstantis replikuoti ir ironizuoti- neieškantis žodžio kišenėje, pastabus ir ironiškas, lengvas sarkazmas dažnai jam lengvai liejasi per kraštus. Nėra jis ir tas „gerasis mokinys“. Gabus, bet tinginys, lengvai išreiškiamas „Ai Px“ arba „Tingiu“ jam nešdavo ne geriausius pažymius, nors kartais atrodo netyčia gauna ir gerą pažymį...

Jo savybės mane labai traukė, galbūt tuo, kad ir aš labai esu panaši. Taipogi ne pati ta geroji mokinė, ironiška ir sarkastiška, galbūt šiek tiek klasės „vadeiva“ ir organizatorė... Nebijanti pabėgti iš pamokos, ne taip kaip kitos merginos, su kuriomis tuo metu tik pasisveikindavau ir paklausdavau- „kada baigsis pamokos?“ arba „kokia pamoka“ ir pan. Sandra ir aš greit tapome klasiokų geromis klasiokėmis- kurios nebijo nei papokštaut nei pabėgt ar suregzt kokio planelio kartu su jais... Taigi baigiantis rudeniui, lapkričio gale išvykome į ekskursiją po Lietuvos pajūrį, ta ekskursija žinoma, buvo tokia, kad joje visi prigėrė, ir viskas baigėsi tuo, kad penktadienio rytą, kas atsivilko į mokyklą po ekskursijos lakė mineralinį. Edvinas nevažiavo... O aš atėjusi tą penktadienį po ekskursijos, per dailę kai kalbos apie ekskursiją nesiliovė ir buvo pasakojami jos prikolai ir panašiai. Netyčia pagavau Edvino žvilgsnį įsmeigtą į mane... Atrodo, kad klausėsi karšto Gyčio pasakojimo apie jo nuotykius „Orlen“ degalinėje vakar perkant kavą, bet akys įsmeigtos į mane... Kiek kartų tą pamoką atsisukau- tiek jis žiūrėjo... Žinoma, greit akis nuleisdavau.

Greitu laiku ėmiau pastebėti, kad žvilgsnis ir jo akimis esu apdovanojama tik Aš... Lengvos replikos į mano daržą iš jo pusės- lengvas atsikirtimas iš mano pusės jam... Bendras mūsų sugalvotas pokštas užkišti biologijos kabineto durų spyną, baigėsi taip- kad gavome prisipažinti. Kol visi tylėjo, o auklėtoja su biologijos mokytoja laukė kas prisipažins, staiga Edvinas taria:

-Aš užkišau spyną,- aiškiai ištarė. Auklėtojai stebintis, kad Edvinas taip galėjo pasielgti, nes neva tokio poelgio iš jo nesitikėjo, aš pati nežinodama kaip tariau:
-O aš padėjau,- drąsiai ir užtikrintai.

Taigi po to, abu likome po pamokų,kad ištrauktume viską iš spynos... Po to „bendro nusikaltimo“ ir daug moralų iš auklėtojos, ir juoko po to susidraugavome. Žinoma ne taip greit. Tiesiog gruodžio pradžioje susidraugavau ir su kitomis klasės merginos, tai tarkim mes ryte buriuojamės prie kabineto, esu ir aš, ir jau ką tik iš gimnazijos grįžusi Gintarė, bei kitos- Indrė, Eglė, Ernesta... Ir pareina prieš pat skambutį Lukas, Gytis, Dovydas, Edvinas ir kiti. Kol kiti sveikinasi su visom panelėm, Edvinas tik man ištaria:

-Labas.

Daug laiko į tai niekas nekreipė dėmesio, nebent aš pati. Tiesą sakant, tai,kad kas nors pastebėtų jog tarp manęs ir Edvino randasi koks kontaktas- niekas taip ir nepastebėjo iki karnavalo.

Karnavalą organizuoti ėmiausi kaip visada aš. Nors,kad ir kokį beviltišką pasirodymą šiais metais pastatėme- laimėjome „originaliausio scenarijaus“ nominaciją. Po karnavalo, klasėje turėjo būti žiburėlis, bet mes su draugais ketinome „balių“ daryti pas Gintarę, bet mums reikėjo atsikratyti vieno klasioko, kurio mes nenorėjom- nes jis kėlė daug problemų... To vakaro atmosfera buvo tokia: kas muistėsi diskotekoje, kas išėjo namo- o štai ta chebra kuri turėjo eiti pas Gintarę, išėjo neva pas ją, bet scenarijus buvo toks- atsikratyti Lauryno ir sumeluoti, kai išėjus, Gintarei paskambina teta ir pasako, kad grįžta namo- vadinasi ploto nebelieka. Iš dalies eiti turėjau ir aš, bet mūsų klasėje buvo Edvinas (kuris laukė draugų) ir aš... Taigi aš tiesiog pasisiūliau- pasilikti ir palaukti, ar negrįš Laurynas ir tada jau pati būčiau išėjusi pas Gintarę, kai jie jo nusikratys... Nors žinoma, mintis buvo kita- pasilikti su Edvinu... Kai draugai išėjo kurti „nebe ploto“ vaidinimo, mes likome dviese... Ne už ilgo atėjo Edvino draugai, kuris vienas iš jų buvo mano buvęs klasiokas iš pradinių- Tomas. Taip pradėjome šnekėtis, juokauti. Kalbos liejosi apie viską, kitas Edvino draugas taipogi rado kalbą... Edvinas norėjo sulaukti Luko, tad laukėme kartu... Viskas pasibaigė tuo,kad iš neturėjimo ką veikti ėmėme žaisti su kreida... Pradėjo Edvinas, o pabaigiau aš- pataikiusi iš kreidos gabaliuko jam į veidą... Tada mane pasigavo ir iš juodu kelnių likau su baltomis... Pokštas, ir juokas ir nervas... Mačiau,kad jam smagu matyti, kaip prie kriauklės aš su rankšluostuku valau kelnes ir svaidausi grasinimais jį užmušti. Kai pagaliau grįžo Laurynas ir mano chebra, mes išsiskirstėm- o prieš išėjimą Edvinas dar kartą mane pažymėjo kreida- bet gavo atsakomąjį smūgi išeidama iš mokyklos trenkiau jam į galvą...

Vėliau būdama pas Gintarę gavau žinutę nuo nepažįstamo numerio... :)