7 įrašas

Gyventi

Būna tokių rytų- kai atsikeli su saule, gera nuotaika ir įkvėpimu GYVENTI. Toks buvo šis rytas. Akis pramerkiau 4.50. Miego visiškai nebenorėjau. Pasižiūrėjau pro langą- giedras dangus ir ten rytuose kylanti saulė... Kadangi miego nebenorėjau nusprendžiau dvi valandas paskęsti muzikoje. Iš lovos išlipau 6.45, lova visa sujaukta nuo mano klubų raitymo palei ausyse skambantį ritmą (juokinga)... Dar kart pasižiūrėjau per langą- štai jau vienas kaimynas priešais esančiame name ką tik išėjo į balkoną ir rąžosi, o štai keliais aukštais žemiau ta storulė, kuri mėgsta skalbinius džiauti balkone vien su liemėnele, štai traukia ryto dūmą ir geria kavą. Toks vaizdas įkvėpė vėl- gyventi... Neskubėdama ėmiau ruoštis. Tereikia į antrą pamoką, ramiai užsikaičiau kavos, patiesinau plaukus, pasidažiau... Televizorius kaip visada rytais rodė "Labas rytas", pažadėjo karštą dieną, po jos užleido dainą kuri dar labiau pakėlė nuotaiką- "Killers- Human". Viduje jaučiuosi harmoninga. Nesuprantu kas man iš kur tas toks nusiteikimas... Šypsodamasi išėjau iš namų ir dar lipdama laiptais pagalvojau- "Velnias ADRIANA- kas tau?!"
Gatve ėjau neskubėdama, džiaugiausi Vilniaus ryto vaizdais.Štai spūstis prie Maximos sankryžos, vienas vairuotojas geria kavą, o štai kitas iš nevilties daužo vairą... Netrukus gatve bėga moteris apsirengusi kostiumėliu, aukštakulniais, telefonas prie ausies, lekia nesidarydama į šalis... Ir kaip gi skuba žmonės. Bet vis dėl to, per savo neskubėjimą ir "džiaugimasį gyvenimu" net nepastebėjau jog jau 7.54.
- VELNIAS,- sušunku sau taip, kad net keli žmonės vedžiojantys šunis atsisuka.
Paknopstomis ėmiau bėgti, vėluoju. Pirma pamoka- matematika. O aš negaliu vėluot, man reikia atiduot tas prakeiktas užduotis,kad išvestų teigiamą pažymį. Bėgu greit, baigiu uždust. O štai ir mokykla. Laikrodis ant rankos rodo po 8.10, įbėgusi į mokyklą sustoju atsipūsti ir jau ramiai einu matematikos kabineto link. Nulėkusi prie kabineto imu tampyti duris- UŽRAKINTA.
- Ot ta velniu priėdus nėsčia boba,- imu keiktis.
Visai kvailė pamiršau- juk matiekinės NĖRA, visi dar užvakar šnekėjo, o aš... Praleidau pro ausis, ir tiek bėgau.
- Pritariu,- staiga pasigirsta tas balsas, atsisuku kaip nuplikyta, o ant palangės sėdi Edvinas, šiek tiek sutrinku, o jis dar su šypsena mesteli,- labas.
- Laabas,- tariu ir plačiai nusišypsau,- ką čia veiki?
- Vat kaip ir tu, užmiršau, kad nėra matematikos,- žiūrėdamas į mane atsako,- ir TU nepasakei man.
- AŠ???- staiga suklūstu,- bene aš dar turiu tau pasakyt kokių pamokų nėra,- sarkastišku balsu pradedu, bet akis žaviai perverčiau,- beje kaip matai, aš ir pati nežinojau...
- Bet vistiek galėjai pasakyt,- toliau nervina.
- Sakai pasakyt?- ir imu eiti link jo,- o ar kartais nereiktų pasiteiraut pačiam,a?
Imu jaustis kaip visada kalbant, atsikirtinėjant su Edvinu...
- O pirmai prasinešti neišeina?- su šypsena taria.
Abu puikiai žinoma, kad kalba visiškai ne apie pamokų pranešimą...
- Na...- nutęsiu linksmai žiūrėdama į jį,- juk visada geriau, kai atsiranda kas pats nori,- užbaigiu be šypsenos ir ismegiu akis į jį.
Šypsena ir ironiškumas dingo iš Edvino veido, likom tik žiūrėt į akis...
- Žinai ką tu darai?- mąsliai taria giliai žiūrėdamas į akis.
- Ne,- atsakau.
Koridoriuje ramu ir tylu, tik girdėti, kaip gretimoje klasėje šurmuliuoja klasė, o aš ir jis stovim prie palangės ir spoksom į akis, o kodėl neaišku... Su nerimu laukiau atsakymo.
- Tu mane trikdai,- pabrėžiamai taria ir nusišypso išsklaidydamas visą rimtį.
- Mat kaip...- valiūkiškai atrėžiu, žinau tik tiek, kad po žodžių "Tu mane trikdai" mano jaudulys, dar romantikų vadinamas "drugeliai" atsidūrė pėdose.
Ir ta atmosferą- jaukiai nemalonią nutraukė skambutis. Iš kabinetų pasipylė moksleiviai.
- Tai einam į chemiją?- klausia Edvinas netyčia įpuldamas į kažkokį smulkutį penktokėlį.
- Einam, šiandien paskutinė pamoka ves trimestrus,- šūkteliu.
Ir mes nuėjom į chemiją, kurioje jau sedėjo visi tie, kurie žinojo- tereikia į antrą pamoką. Pamoka vyko įdomiai- nieko neveikėme, aš pusę pamokos tarškėjau su Sandra ir Gintare, žinoma nejučiomis stebėdama Edviną, ką darė ir jis. Aplamai paskutinės dienos mokykloje yra tikra kankynė, nieko neveiki ir tiesiog sėdi pamokose ir stumi dūrą. Lauke karšta,gražu, o aš turiu šusti toje priplėkusioje klasėje. Net nepastebėjau kaip įsivėliau į ginčą su fizikos mokytoja dėl nerašyto kontrolinio, mat esu įsitikinusi,jog rašiau. Vis gi laimėjau aš- dvejeto man neįrašė.
Kai iš mokyklos išėjau 11.30, reiškia vos po keturių pamokų jaučiausi kaip išsunkta citrina. Norėjosi nerti į kokį ežerą ar upę. Prie maža to, kad buvau sukaitus, mokyklos kieme dar pastebėjau,kad nubėgo pėdkelnių akis...
- NUOSTABU!- piktai sau šūkteliu žiūrėdama į koją.
- Štai kodėl reikia eiti be pėdkelnių,- taria man balsas už nugaros,- mokyklos kėdės jau labai nepritaikytos ilgakojėms su pedkelnėmis.,,
- Ir vėl tu,- tariu ir įsižiūriu į Edviną.
- O kas? Tik spėk išeit iš mokyklos- o va jau stovi, kojas čiupinėjies...- ima varyt Edvinas,- tu neįsižeisk... Bet gal tu čia parsidavinėji???
- Eik tu žinai kur???- staiga užpykstu, bet mano pykti pakeičia juokas...
- Nu nu? Kur?- su lengva šypsena taria Edvinas.
- O kur tik nori,- ir lengvai apsisuku ant kulnies ir iškeliauju namo. Specialiai dar pademonstruodama kojas.
- EIK DIRBT!-dar sušunka Edvinas.

Velniop tas akimirkas kai nori gyventi. Nori ar nenori- vistiek gyveni, ir tik nuo tavęs priklauso ar būsi laimingas...